Aidas Kelionis
Kai buvau paauglys, mėgau klausytis ne tik geriausių pasaulio muzikos grupių ir atlikėjų kūrinių per Lenkijos radijo trečią programą, bet ir lietuviškų įrašų juostiniu magnetofonu. Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad labiausiai patikdavo „Broliai Aliukai“ ir dainininkas Vytautas Babravičius, kurio kūrybinis pseudonimas buvo Simas. Nuo paauglystės prabėgus keturiasdešimt metų vis dar prisimenu kai kurių dainų žodžius ir melodijas.
Dažnai mėgstu padainuoti „Brolių Aliukų“ dainą apie kauniečius: „Narsus, kunigaikšti, o, Vytautai didis, vėl lįstum į grabą kauniečius išvydęs, jei viską kaip reikiant Kaune tu ištirtum, ranka tik pamotum ir vėlei numirtum…“ Absoliučiai nieko neturiu nei prieš Kauną, nei prieš kauniečius, sakyčiau netgi, kad Kaunas man patinka ir savo grožiu, ir architektūra, ir žmonėmis. Kaip užkietėjęs futbolo sirgalius be galo džiaugiuosi ir žaviuosi nuostabiu lyg saldainiukas nauju futbolo stadionu. Bet „Brolių Aliukų“ dainą apie Kauną ir kauniečius iki šiol atmintinai moku iki paskutinio žodžio. Kita daina, dažnai skambanti galvoje, yra Vytauto Babravičiaus-Simo apie keliavimą autostopu, t. y., tranzavimą. Kadangi neturiu automobilio, o Lazdijų autobuso (nemokamo! ačiū valdžiai!) ankstyvą maršrutą retkarčiais pramiegu, tai tenka iškėlus ranką atsistoti pakelyje ir stabdyti automobilius, tikintis, kad kas nors susimylės ir paveš iki reikiamo taško.
Stoviu sau pakelyje ir tyliai niūniuoju: „Dažnokai važinėju iš sostinės į Kauną, nors Vilniuj bilietų kol kas be vargo gaunu, mieliau balsuoju kelyje…“ Iš karto dažniausiai niekas nestoja, tad galiu sau tęsti toliau: „Pas vieną, rodo, daug bagažo, o kitas, matot, šunį veža…“ Žinot, jeigu būtų tokia teorinė situacija: turėčiau savo tobulai panašų antrininką, o pirmininkas (tikrasis aš) vairuotų automobilį, o antrininkas stabdytų pakelėje, aš tikrai nestočiau. Na, žinot, ūgis virš 190 centimetrų, svoris virš 130 kilogramų – ne, ne tai, kad bijočiau, bet būtų gaila automobilio…
Bet, kiek žinau, brolio dvynio neturiu, tobulo antrininko irgi, tai belieka stovėti pakelyje ir iškėlus ranką tikėtis, kad kas nors sustos. Ir, žinot, dar taip nebuvo, kad niekas nesustotų. Tad galima daryti išvadą, kad gerų žmonių tarp mūsų vis dar yra nemažai ir burbėti ar juo labiau skųstis ir šnekėti apie susvetimėjimą nereikia ir vargu, ar galima.
Tranzavimas – tai savotiškas nuotykis, nes niekuomet nežinai, ką likimas tau atsiųs ir su kuo susipažinsi per nelabai ilgą, maždaug pusvalandį trunkančią kelionę. Pasitaiko, kad sustojęs ir mandagiai, ir maloniai pasielgęs vairuotojas, paklausęs, kur tau tiksliau reikia, net iki ten paveža. O apie pasiūlytą eurą nenori net girdėti.