Artūro Margelio kelias – iš pašaukimo, ne iš ambicijos

Apie 30 metų politikoje, nueitą kelią ir pasikeitusią Lietuvą

Yra žmonių, kurių vardai neatsiejami nuo Lazdijų krašto istorijos, pažangos, suformuoto įvaizdžio. Vienas jų – Artūras Margelis: buvęs ilgametis Lazdijų rajono savivaldybės meras, žmogus, visą savo sąmoningą gyvenimą skyręs Lazdijų žmonių gerovės kūrimui.

Praėjusį antradienį A. Margelis minėjo ypatingą sukaktį – lygiai 30 metų, kaip jis pirmą kartą buvo išrinktas į Lazdijų rajono savivaldybės tarybą. Tai ne tik įspūdingas skaičius – tai trys dešimtmečiai atsidavimo, nuoseklaus darbo ir tikėjimo savo kraštu bei žmonėmis.

Apie politiko duoną, nuveiktus darbus, džiaugsmus ir nusivylimus, politikai iš šeimos atimtą laiką „Dzūkų žinios“ kalbasi su A. Margeliu.

– Koks buvo Jūsų kelias politikos link?

– Gyvenau Pakruojo rajone, ten prasidėjo Sąjūdžio laikai, todėl ėmiau aktyviai dalyvauti Sąjūdžio veikloje. Kai 1989 metais grįžau į Lazdijų rajoną, čia irgi įsijungiau į Sąjūdį ir buvau išrinktas atsakinguoju sekretoriumi. Nuolat dalyvavau toje veikloje prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Jei kalbėsime apie tos veiklos ištakas, tai mano politinė veikla prasidėjo nuo mažens, šeimoje, nuo senelių ir tėvų pasakojimų apie Nepriklausomą Lietuvą, nuo „Amerikos balso“ klausymo. Mano seneliai buvo priešiški sovietų valdžiai, o mane išmokė būti patriotišku žmogumi. Mokykloje nebuvau nei spaliuku, nei pionieriumi, nei komjaunuoliu.

Lazdijuose įsikūrus konservatorių partijai, buvau įtrauktas į rinkimų kandidatų sąrašą. 1995 metais mane pirmą kartą išrinko į Lazdijų rajono savivaldybės tarybą, tada kadencija buvo dveji metai. Aktyviai dalyvavau Tarybos veikloje, meras buvo Romas Leščinskas. 1997 metais vykusiuose rinkimuose dalyvavau konservatorių sąraše ir buvau išrinktas meru.

Be pertraukos Taryboje esu jau 30 metų. Lazdijuose esu tikrai toks vienintelis, bet gal ir Lietuvoje tokių, kaip aš, nėra, o jei yra, tai tik keletas. Teko dirbti ir pozicijoje, ir opozicijoje. Kiek dalyvaudavau rinkimuose, konservatoriai laimėdavo daugiausia balsų.

– Kiek kadencijų buvote Lazdijų rajono savivaldybės meru?

– Keturias kadencijas dirbau meru ir vieną kadenciją vicemeru (2000–2003 metais).

Anksčiau merus rinkdavo Taryba, o paskui prasidėjo tiesioginiai merų rinkimai.

– Jūsų sėkmingos politinės karjeros laikotarpiu vadovavote konservatoriams – TS-LKD. Kas atsitiko, jog prieš nepilną dešimtmetį pasitraukėte iš tos partijos?

– Konservatoriams pirmus dvejus metus vadovavo R. Leščinskas, o paskui aš. Iki tol, kol visi pasitraukėme iš partijos dėl G. Landsbergio vadovavimo politikos. Šis politikas visada mūsų skyriuje gaudavo mažiau balsų, mes partijos vedlio rinkimuose palaikėme Ireną Degutienę. Kai laimėjo G. Landsbergis, pajutome neigiamą jo požiūrį į mus, todėl su kolegomis nusprendėme išeiti iš partijos ir sukurti visuomeninį judėjimą.

– Kuo skiriasi buvimas politikoje prieš 30 metų ir dabar? Ar per tuos dešimtmečius atsirado daugiau profesionalių politikų? Ar Taryboje visada būdavo diskusijų, ginčų, gal muštynių?

– Anksčiau politiko profesijos kaip ir nebuvo, bet anksčiau Taryboje būdavo daugiau vyresnio amžiaus žmonių, turinčių patirties įvairiose gyvenimo srityse. Kai patirtis buvo didesnė, tai ir sprendimus atsakingiau priiminėjo.

Per Tarybos posėdžius visko būdavo: sveiko oponavimo, ginčų, bet muštynių neprisimenu. Savivaldybės politika – ūkinių reikalų sprendimas. Ūkinius reikalus geriau sprendžia žmonės su patirtimi. Anksčiau geresni sprendimai būdavo nei dabar. Dabar jaunimas gali dalyvauti politikoje, visa politinė kultūra Lietuvoje pasikeitė, kitokios tradicijos. Anksčiau pagarboje buvo vyresnis amžius, o dabar jaunesni žmonės didesnėje pagarboje ir labiau vertinami.

– Kokie dalykai iš politinės patirties Jums kelia pasitenkinimą ir geras emocijas?

– Reikėjo priimti ne tik gerus sprendimus, bet ir palaikyti tvarką. Teko ieškoti investicijų, pritraukti lėšų, derėtis dėl ES struktūrinių fondų pinigų, derinti Vilniuje projektus, kad tie pinigai pasiektų Lazdijus. Mūsų komanda sugalvojo daug gerų projektų. Kai važiuoju per Lazdijų kraštą, tai dabar nerandu seniūnijos, kur nebūtų investuota lėšų. Sutvarkytos mokyklos, dabar jau kai kurios ir uždarytos, atnaujinti kultūros namai. Pas mus važiuodavo delegacijos iš kitų savivaldybių ir stebėjosi, kaip mums pavyko tiek daug padaryti.

Mūsų savivaldybės informacinės technologijos buvo stipriai puoselėjamos. Man teko laimė suburti aukščiausio lygio informacinių technologijų specialistų komandą mūsų savivaldybėje. Prikalbinau mokslų daktarą Ž. Rutkauską, jis ieškojo žmonių, kurie būtų aukščiausio lygio specialistai. Manau, kad buvome pirmieji Lietuvoje, kurie dokumentus sukėlėme į virtualią erdvę. Tuo metu daugelis stebėjosi, jog mes dokumentus galime pasirašyti, būdami bet kurioje Lietuvos vietoje, su savimi turėdami nešiojamus kompiuterius. Vilniaus miesto savivaldybė stebėjosi mūsų įdiegtomis technologijomis, Marijampolės kolegos buvo atvažiavę semtis informacinių technologijų panaudojimo patirties.

Per tuose dešimtmečius įgyvendinome daug investicinių projektų, kurių rezultatus matome ir dabar.

– O kas Jus liūdina?

– Žinoma, visą gyvenimą gal tuo meru ir nedirbsi, bet anksčiau atrodė, kad žmonės renkasi lyderius pagal tai, ką jie yra bendruomenei padarę. Nežinau, bet dabar gal žmonės balsuoja ne už darbus, bet pagal kandidato grožį? Atrodo, kad kartais neįvertina tavo darbų, nors labai stengiesi, girdi kalbas ir apkalbas. Gal praėjus ilgesniam laiko tarpui žmonės geriau tai supras ir galės palyginti, kas ir kiek nuveikė rajono žmonių labui.

– Ar teko ką nors paaukoti dėl politiko darbo?

– Teko aukoti šeimos reikalus, nes mero darbas buvo be išeiginių dienų. Visokie renginiai, šventės dažnai vykdavo ne darbo dienomis, tekdavo iš darbo namo parvykti ir po vidurnakčio. Nukentėjo šeima. Dabar esu laisvesnis, galėčiau atsigriebti už tuos dešimtmečius, tačiau kai kurių dalykų atgal nesugrąžinsi.

– Ką galima padaryti Lazdijuose, kad žmonės čia būtų laimingesni, kad neišsivažinėtų į didmiesčius ar užsienį?

– Sunkus klausimas. Ne viskas nuo valdžios priklauso. Daug kas priklauso nuo auklėjimo šeimoje, nuo nacionalinės kultūros. Anksčiau buvome uždaryti sovietiniame narve, o kai tapome ES šalimi, atsidarė sienos, daug kas stengėsi išvažiuoti į užsienį. Lietuvoje vis dar gajus mentalitetas, kad pas mus viskas labai blogai, o ten, užsienyje, gera gyventi, todėl visi nori kuo greičiau išvažiuoti ir praturtėti.

Nerimą kelia ir atsiradusi tradicija vėliau tuoktis, dabar poros kuria šeimas, sulaukę 30-ies. Pirmiausia jie galvoja apie savo asmeninės gerovės sukūrimą, po to – gal ir apie vaikus. Kuriant asmeninę gerovę, prabėga metai, ir tampa per vėlu gimdyti vaikus. Mūsų situacija bloga: didelė emigracija ir mažas gimstamumas, neaišku, ar Lietuva apskritai išliks. Atsiranda tuščia vieta, kurią užpildo imigrantai iš Baltarusijos, Ukrainos, musulmoniškų šalių. Pas mus, Lazdijuose, tai nesijaučia, bet Vilniuje imigrantų daug. Jie gimdo daug vaikų, o lietuvių šeimose tik po 1,6 vaiko, o reikia 2,11, kad būtų natūralus tautos atsinaujinimas. Nežinau, kaip tai sustabdyti, manau, kad buvo bloga ES politika emigracijos aspektu.

– Jei grįžtumėte 30 metų atgal, ar vėl rinktumėtės politiko kelią?

– Sunku pasakyti, ar toks buvo mano planas. Istorinis momentas ir gyvenimo sūkuriai mane vedė tuo keliu. Taip atsitiko, kad atėjau į Tarybą, gal tai gyvenimo sutapimai, o gal Dievas taip nusprendė. Nežinau, kaip būtų, jei reikėtų tai pakartoti.

–Ar įsivaizduojate save, sugrįžtantį pas konservatorius?

– Nežinau, nebuvo tokių kalbų. Po išėjimo iš konservatorių partijos stebėjome partijos susinaikinimo tendencijas. Matėme savivaldybės Tarybos rezultatus, kai mes išėjome į visuomeninį komitetą, tai į Tarybą išrinko mus aštuonis, o konservatorius – tik penkis. Paskui buvo išrinkti tik du. A. Klėjaus vadovavimo rezultatus akivaizdžiai matome.

– Jūsų vertybės išliko konservatoriškos?

– Taip. Bet vertybės buvo pasikeitusios pačioje partijoje, jai numigravusios į šoną. Gal dabar viskas sugrįš atgal, kai vedliu išrinko Lauryną Kasčiūną?

– Kas Jus džiugina dabartiniame gyvenime?

– Džiugina vaikai, suradę gyvenime savo vietą, jie seka senelių ir tėvų pėdomis, visa šeima nenutolo nuo žemės, vaikai ūkininkauja. Turiu porą anūkų, kurie, tikiu, pratęs mūsų giminės tradicijas. Tai mane džiugina.

A. Margelio nuveiktų darbų kraitis
Jo vadovavimo metais rajonas keitėsi neatpažįstamai:
• Atgimė Lazdijų miesto centras – renovuota Nepriklausomybės aikštė, įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai.
• Modernizuotos mokyklos, kultūros įstaigos, jaunimo centrai.
• Įrengta nauja viešoji biblioteka, hipodromas, sporto salė Lazdijuose.
• Atnaujinti miesto parkai, pastatytas pontoninis tiltas Dusios ežere.
• Dešimtmečiais buvo stiprinami tarptautiniai ryšiai – bendradarbiaujama su užsienio partneriais.

Artūras Margelis ne tik kūrė, bet ir buvo įvertintas už savo darbus. Jo vadovaujama Lazdijų rajono savivaldybė pelnė prestižinius apdovanojimus, tarp kurių – „Auksinės krivūlės“ nominacijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Garbės ženklas ir kiti apdovanojimai.

Artūras Margelis visada rūpinosi istorine atmintimi. Jo iniciatyva:
• Pastatytas paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui ir pavadinta jo vardu aikštė.
• Bielėnų kaime sutvarkyta A. Ramanausko-Vanago tėviškė, tapusi istorine traukos vieta.
• Seirijuose iškilmingai atidengtas paminklas krašto partizanams.