Lazdijų kraštas ne vieną žmogų yra užbūręs savo ežerais, miškais ir ramybe. Vieni čia atvyksta pailsėti, kiti – atrasti save iš naujo, o dar kiti nusprendžia įgyvendinti svajones, kurios didmiesčiuose atrodė pernelyg sudėtingos ar net neįmanomos. Būtent taip nutiko ir 34 metų vilniečiui Norbertui Daunoravičiui, kurį automobilių sporto aistra atvedė į Veisiejų apylinkes.
Kailinių kaime, šalia Veisiejų, jau ne vienerius metus stovėjo apleista ir užmiršta automobilių trasa. Kadaise čia vyko vairavimo mokymai, rinkdavosi kartingų entuziastai, tačiau ilgainiui teritorija virto šabakštynais ir šiukšlynu. Daugelis į šią vietą žvelgė kaip į dar vieną nykstantį objektą, tačiau Norbertas joje pamatė visai ką kita – galimybę sukurti modernią, legalią ir saugią automobilių sporto erdvę, kurios šiandien itin trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse.
Automobilių sporto pasaulyje geriau žinomas kaip Norbė, vyras neabejoja, kad Veisiejų kraštas turi potencialo tapti traukos centru drifto, automobilių sporto ir aktyvaus laisvalaikio mėgėjams. Jo vizijoje – ne tik atnaujinta trasa, bet ir vieta, kur žmonės galėtų saugiai mokytis vairuoti, tobulinti įgūdžius, rengti varžybas, susitikimus ir praleisti laiką gamtos apsuptyje.
Tačiau prieš akis – didžiulis darbas. Iš teritorijos jau vežamos tonos šiukšlių, renkamos miškuose išmėtytos padangos, valomi šabakštynai, planuojami pirmieji asfaltavimo darbai. Nepaisant laukiančių iššūkių, Norbertas nusiteikęs optimistiškai ir tiki, kad per kelerius metus šiandien dar apleista vieta gali tapti vienu ryškiausių naujų traukos objektų Pietų Lietuvoje.
Apie savo gyvenimo projektą, meilę automobilių sportui, Veisiejų krašto žavesį ir svajonę sukurti vietą, kuri trauktų lankytojus net iš užsienio, „Dzūkų žinioms“ pasakojo Norbertas Daunoravičius.
– Norbertai, kaip atradote šią vietą?
– Ta vieta buvo žinoma seniai, kai kas ten jau buvo bandęs kažką daryti. Visą gyvenimą, kai tik pradėjau domėtis automobiliais, norėjau legalios vietos, kur būtų galima pačiam užsiimti sportu ir kitiems suteikti tokias pačias sąlygas. Kadangi esu vilnietis, tai sklypo paieškas pradėjau nuo Vilniaus apylinkių. Tada man pasiūlė Veisiejus. Pagalvojau, kad tai yra toli, bet sumąsčiau, kad reikia nuvažiuoti ir pažiūrėti. Nuvažiavau ir susižavėjau – koks gražus Veisiejų kraštas, miškai, ežerai, visai kitokia atmosfera nei mieste. Senoji trasa, kuri ten kažkada buvo įrengta, man pasirodė labai puiki, tada ir nusprendžiau – reikia imti ir daryti.
Kiek žinau, anksčiau toje trasoje vyko vairavimo mokymai, paskui buvo kartingai, dar kažkas. Ketverius metus šis objektas buvo visai apleistas. Kažkas bandė jį gaivinti, bet nenorėjo investuoti pinigų ir laiko. O aš nusprendžiau ją prikelti naujam gyvenimui. Ten buvo privati nuosavybė, tai aš tą objektą įsigijau, esu jo savininkas. Tai – mano gyvenimo projektas.
– Kokio ilgio senoji trasa, ar ją tobulinsite?
– Pati trasa – kilometras ir trys šimtai metrų. Planuose – sutvarkyti seną likusį asfaltą, nes jis sutrupėjęs, visur pakloti naują. Dar norime pridėti papildomų posūkių, nes ploto yra. Tada ji bus dar ilgesnė.
– Ką veikiate gyvenime?
– Kuriu turinį internete, dalyvauju drifto varžybose, esu drifto entuziastas. Tai dabar Lietuvoje labai populiaru. Driftas atsirado Japonijoje, o vieta prie Veisiejų labai primena Japoniją, nes ten yra miškų, miško keliukų, tai suteikia panašumo į tam tikras Japonijos vietas.
– Kas Jums padės įgyvendinti šį projektą?
– Kviečiu prie šio projekto prisidėti visus Lietuvos žmones. Kadangi turiu paramos gavėjo statusą, tikiuosi, kad atsiras norinčiųjų paremti šį projektą ir finansiškai. Kai kas jau siūlė savo paslaugas. Bandau padaryti gerą ir visiems prieinamą vietą, kad ja galėtų naudotis paprasti vairuotojai, jaunimas: išsinuomoji trasą visai dienai ir bandai ją su savo technika, lavini savo įgūdžius. Jau buvo atvažiavęs tėvas su sūnumi, tėvas norėjo saugiai pamokyti sūnų vairavimo.
– Kaip įsivaizduojate, per kiek laiko pavyks pasiekti norimą rezultatą?
– Pirmas etapas – išvalyti šiukšles, nes net ir vietos gyventojai skundėsi, jog iš trasos buvo padarytas šiukšlynas. Miškuose ir laukuose žmonės metė padangas. Dabar tvarkome išmestas padangas, panašu, kad jų galime surinkti iki dviejų tūkstančių. Šių metų planas – kad ši teritorija atspindėtų savo paskirtį. Pjauname šabakštynus, žoles, renkame šiukšles, planuojame iki žiemos dar pakloti dalį naujo asfalto. Kitais metais bus visas trasos atnaujinimas, nesinori užtęsti projekto, noriu, kad per dvejus metus būtų matomas akivaizdus rezultatas, o žmonės kuo greičiau galėtų pradėti naudotis šia teritorija ir ten jaukiai jaustis. O po to kasmet vis toliau auginsime šį objektą.
– Ar kursite infrastruktūrą šalia šio objekto?
– Norisi, kad būtų kavinukė arba atvažiuojantys maisto vagonėliai. Žmonės galėtų šalia trasos išsinuomoti kaimo turizmo sodybą, pas mus papramogauti, paskui gal Druskininkus pasiekti. Turiu daug pažįstamų Lenkijoje, kurie domisi automobilių sportu. Jie skundžiasi, kad pas juos irgi mažai vietų tokioms pramogoms. Manau, kad ir jie taps mūsų trasos lankytojais. Tikiu, kad mūsų trasa bus naudinga visam Veisiejų kraštui: noriu sukurti naują traukos objektą, kurį lankytų ne tik lietuviai, bet ir užsienio kaimynai.
– Ar teko bendrauti su vietos gyventojais, seniūnija? Kaip jie vertina Jūsų projektą? Ar žmonės nekelia pretenzijų dėl galimo automobilių triukšmo?
– Buvau susitikęs su Veisiejų seniūnu ir nuvykęs į Lazdijų rajono savivaldybę. Visur sulaukiau palaikymo, negavau iš nieko neigiamos reakcijos. Visi sako: tik daryk, judėk.
Žinoma, šalia gyvenantys žmonės gali skųstis dėl triukšmo, bet bandysime reguliuoti trasos veikimo valandas, kad automobiliai labai vėlai nevažinėtų ir netrukdytų vietinių žmonių poilsiui. Gal paskui pastatysime garso izoliacijos sieneles. Norisi, kad ir vietiniai žmonės būtų patenkinti šiuo objektu ir suvoktų, kad nenorime chuliganauti, bet norime padaryti taip, kad visiems būtų gerai.
