Ar tikrai mugėje reikia spręsti Krymo klausimą?

Kartais užtenka vieno klausimo, vienos replikos ar vieno įrašo socialiniuose tinkluose, kad iš, atrodytų, lokalaus incidento kiltų visos Lietuvos dėmesio sulaukianti diskusija. Būtent taip nutiko Druskininkuose, kai šventinėje mugėje prekiavęs tautodailininkas rusakalbių pirkėjų klausė: „Kam priklauso Krymas?“

Klausimas iš pirmo žvilgsnio turi labai aiškų atsakymą. Krymas yra Ukrainos teritorija. Rusijos okupacija nepakeitė nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos pozicijos šiuo klausimu.

Tačiau Druskininkų istorija iškėlė kitą, jau gerokai sudėtingesnį klausimą: kur baigiasi pilietinė pozicija ir prasideda provokacija?

KONFLIKTAS PERSIKĖLĖ UŽ MUGĖS RIBŲ

Tautodailininko pasirinktas būdas išsiaiškinti rusakalbių pirkėjų poziciją sulaukė skirtingų reakcijų. Vieniems toks elgesys pasirodė esantis principingos pilietinės laikysenos išraiška. Kiti klausė, ar mugė yra tinkama vieta nepažįstamus žmones egzaminuoti geopolitikos klausimais.

Dėl tautodailininko elgesio pasipiktinę žmonės kreipėsi į mugės organizatorius – Druskininkų kultūros centrą. Įvykęs pokalbis peraugo į žodinį konfliktą, o netrukus visa istorija persikėlė į socialinius tinklus ir viešąją erdvę.

Tautodailininkas savo ruožtu viešai apkaltino Druskininkų valdžią pataikaujant rusams.

Būtent šioje vietoje paprasto atsakymo jau nebėra.

Reikia atskirti konkretaus renginio organizatorių reakciją, kilusį konfliktą ir daug platesnius kaltinimus visam miestui ar jo valdžiai. Vienas incidentas mugėje savaime dar neįrodo vienokios ar kitokios visos savivaldybės politinės laikysenos.

Lygiai taip pat negalima atmesti ir tautodailininko teisės turėti aiškią pilietinę poziciją bei viešai ją išsakyti.

Todėl svarbiausia būtų tiksliai žinoti, kas tame pokalbyje buvo pasakyta, kodėl organizatoriai įsikišo ir ar tautodailininkui iš tiesų buvo kalbama apie galimas sankcijas ar jo dalyvavimą būsimuose renginiuose.

KIENO KRYMAS?

Šioje istorijoje yra dalykas, dėl kurio diskusijos neturėtų būti.

Krymas yra Ukrainos.

Tačiau ar kiekvienas rusiškai kalbantis žmogus, priėjęs prie prekystalio Lietuvos miestelio mugėje, privalo tai įrodyti?

Čia jau galima diskutuoti.

Kalba, kuria žmogus kalba, savaime nepasako nei jo pilietybės, nei pažiūrų, nei požiūrio į Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Rusiškai kalba ukrainiečiai, baltarusiai, Lietuvos gyventojai ir kitų šalių žmonės.

Todėl politinis „testas“, taikomas žmogui pirmiausia dėl jo vartojamos kalbos, gali būti suprantamas ne tik kaip pilietinės pozicijos demonstravimas, bet ir kaip sąmoninga provokacija.

Kita vertus, negalima ignoruoti aplinkybių, kuriomis gyvename. Rusija jau ne vienus metus vykdo karą prieš Ukrainą. Lietuva remia Ukrainą, o Rusijos propaganda, istorinės manipuliacijos ir bandymai pateisinti okupaciją nėra abstraktūs reiškiniai.

Todėl ir klausimas „Kam priklauso Krymas?“ nėra toks pats, kaip paklausti žmogaus, kuri futbolo komanda jam labiau patinka.

Atsakymas į jį turi vertybinį svorį.

DVI TIESOS GALI EGZISTUOTI KARTU

Galbūt būtent čia ir slypi svarbiausia šios Druskininkų istorijos pamoka.

Galima tvirtai pasakyti, kad Krymas yra Ukrainos, ir kartu manyti, kad ne kiekvieną rusiškai kalbantį žmogų reikia pasitikti politiniu egzaminu.

Galima palaikyti Ukrainą ir kartu klausti, ar mugė yra tinkamiausia vieta geopolitiniams testams.

Galima kritikuoti tautodailininko pasirinktą bendravimo būdą ir kartu ginti jo teisę turėti bei išsakyti aiškią poziciją dėl Rusijos agresijos.

Ir lygiai taip pat galima kritiškai vertinti renginio organizatorių veiksmus, jeigu paaiškėtų, kad žmogų mėginta bausti ne už konflikto sukėlimą, o būtent už jo išsakytą poziciją.

Štai šiuos dalykus ir turėtume gebėti atskirti.

SOCIALINIAI TINKLAI MĖGSTA DVI STOVYKLAS

Viešojoje erdvėje ši istorija labai greitai suskilo į dvi dalis.

Vieni stojo ginti tautodailininko – jiems jo elgesys tapo drąsios pilietinės pozicijos pavyzdžiu.

Kiti jį kritikavo – jų akimis, tai buvo nereikalingas žmonių provokavimas vietoje, kur jie atėjo visai ne politikuoti.

Tačiau tikrovė dažniausiai sudėtingesnė už dvi socialinių tinklų stovyklas.

Karas Ukrainoje mūsų visuomenėje paliko daug įtampos. Rusijos agresijos akivaizdoje vertybinis aiškumas yra būtinas, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas ginčas automatiškai turi būti paverstas kova tarp patriotų ir nepatriotų.

Tokie supaprastinimai galiausiai tik dar labiau supriešina visuomenę.

PATRIOTIZMAS MATUOJAMAS NE VIEN KLAUSIMAIS

Ši istorija turbūt dar kurį laiką gyvens socialiniuose tinkluose. Bus ieškoma kaltų, ginami savi ir kritikuojami kiti.

Tačiau galime iš jos pasiimti ir kai ką daugiau.

Krymas yra Ukrainos. Rusijos agresija prieš Ukrainą negali būti pateisinama. Lietuva turi teisę ir pareigą remti Ukrainą.

Bet pilietinė laikysena atsiskleidžia ne tik tuo, kokį klausimą užduodame kitam žmogui. Ji atsiskleidžia ir tuo, kaip sugebame kalbėtis, kaip reaguojame į kitokią nuomonę ir ar mokame atskirti žmogaus vartojamą kalbą nuo jo įsitikinimų.

O Druskininkų mugės istorijoje, prieš skelbiant galutinius nuosprendžius vienai ar kitai pusei, pirmiausia verta iki galo išsiaiškinti, kas iš tikrųjų įvyko prie to prekystalio ir po to sekusiame pokalbyje su renginio organizatoriais.

Nes kartais pats klausimas yra paprastas.

Atsakymas – Krymas yra Ukrainos.

Tačiau tai, kaip mes apie tai kalbamės tarpusavyje, jau daug pasako apie mus pačius.