Izabelė ŪSIENĖ
Kapčiamiesčio bibliotekoje nuolat aptiksime svarbių aktualijų. Antai spalio pradžioje darbo dieną atvėrė ir priminimas, ir įprasminimas. Tą dieną vyko jauki ir kūrybiška karpinių edukacija „Baltos ir spalvotos fantazijos“, skirta Pasaulinei pagyvenusių žmonių dienai paminėti. Joje dalyvavo VšĮ Kapčiamiesčio globos namų ir Veisiejų socialinės globos namų gyventojai.
„Edukacijos metu dalyviai susipažino su karpinių menu, kūrė, dalijosi geromis emocijomis ir džiaugėsi kūrybos procesu. Nuoširdžiai dėkojame alytiškei meistrei Irenai Mažeikienei už kūrybišką popietę, šilumą ir įkvėpimą.
Tegul kūryba, bendrystė ir šilti susitikimai dovanoja džiaugsmą, o pagarba ir dėmesys lydi mus kiekvieną dieną!“ – buvo skelbiama bibliotekos informacijoje.
Nes taip jau įprasta, kad biblioteka – ne tik knygų namai, bet ir kultūros židinys. Čia kasdien kas nors „kultūriškai nutinka“. Kai atvažiuoju į vyro sodybą, pirmas „maršrutas“ – biblioteka. Šįsyk paskelbta informacija skelbė Kapčiamiesčio ir Veisiejų globotinių kultūrinę išvyką – karpinių edukaciją.
Kviestoji viešnia Irena Mažeikienė kurstė tas geras emocijas, kurias sukelia ne tik pasigrožėjimas, bet ir galimybė pamatuoti savo meninius gebėjimus – šiuo atveju sukurti savo gaminį – karpinį. O karpymo meistrė Irena Mažeikienė jau įvaldžiusi šį pomėgį. Jos darbų ekspozicijos apkeliavo ne tik Lietuvos kultūros židinius – jos karpinius matė, jais stebėjosi ir juos gyrė netgi Amerikoje.
Man teko matyti parodą, eksponuotą Kapčiamiesčio bibliotekoje. Kai parodos darbai, autoriui sutikus, paliekami dar mėnesiui, yra galimybė ir „kožnam pabažnam“ pamatyti, įvertinti, o galbūt ir pasimokyti. Todėl ir šioje popietėje susirinkę dalyviai išbandė savo jėgas karpinių vingrybėse. Buvo malonu pakalbinti Ireną Mažeikienę, šio meno specialistę.
Iš mamos išmoktas menas
– Kadangi šie darbai labai gražūs ir profesionaliai atlikti, tai įdomu, kada susidomėjote ir pradėjote karpyti?
– Karpymo darbų išmokau iš savo mamos. Ji garsėjo gimtajame kaime ir savo audimais, mezginiais, ir kitais puošybos darbeliais. Gamino karpinius, kuriais prieš šventes puošėme namus. Tai buvo langų užuolaidėlės, kampinės, šventų paveikslų rėmai. Prieš šv. Kalėdas darėme žaisliukus eglutei.
– Kokią vietą jūsų gyvenime užėmė tokie įspūdingi gaminiai?
– Tai, sakyčiau, buvo ir tebėra hobis. Kadangi teko dirbti su vaikais, tai mokiau ir pati mokiausi. Stengiausi įsiklausyti į vaikų fantazijas. Kažkiek pavyko.
– Kas paskatino rinktis tokias temas kaip šviesios gyvenimo pusės?
– Tai atsitiko lyg savaime, lyg netyčia. Į darbų seriją stengiuosi įtraukti tarytum viso žmogaus gyvenimo įspūdžius, todėl paroda pavadinta „Odė gyvenimui“. Karpiniuose atspindėti šviesūs, pozityvūs gyvenimo reiškiniai.
– Kurį iš pavaizduotų gyvenimo momentų išskirtumėte?
– Be abejo, darbą su vaikais. Buvau jauna, energinga ir norėjau visas savo išmones, gebėjimus perteikti vaikams. Juo labiau todėl, kad tai buvo vaikai su negalia. Su jais būtina ieškoti kitokių gyvenimo formų, derinti meninius pomėgius su pagalba vaikams įsitvirtinti visuomenėje.
– Ar šis pomėgis atsirado spontaniškai, ar esate baigusi studijas?
– Turbūt spontaniškai, nes gimdavo įkvėpimo momentais. Pavaizduotas gyvenimo kelias nuo gimimo iki senatvės. Kai studijavau Marijampolės pedagoginėje mokykloje, dėstytoja mokė popieriaus darbų. Tai buvo ir lankstiniai, ir karpiniai. O visa kita mokykla – dažniausiai vaikų ugdymo procesas.
Kūrybai laiko atsiranda ir tarp kitų pomėgių
– Ką jums davė šiame kūrybos etape išėjimas iš darbo? Juk ieškote naujų temų, karpinių meno paslaptimis dalijatės su kitais žmonėmis. Ar ši veikla toliau plėtojama, tobulinama?
– Atsirado daug laisvo laiko, o kai paimi į rankas darbo įrankį, tuomet jis lyg užleidžia vietą fantazijai, išmonei. Temos atsiranda kažkaip netyčia. Va, prasidėjo Žirgo metai. Sugalvojau, kad reikia iškarpyti žirgą. Simno bažnyčiai sukako 500 metų, atsirado darbas ir šiai progai. Kapčiamiestyje buvo rengiama paroda. Pasisiūliau pati pabendrauti su nuostabiomis moterimis iš globos namų. Jos turi pomėgių meninei raiškai, mielai dalyvauja bibliotekos renginiuose.
– Kaip sekasi derinti daug laiko ir kruopštumo reikalaujantį pomėgį su šeimos pareigomis?
– Kadangi gyvenu viena – trys mano vaikai jau savarankiški, – belieka derintis tik su savimi. Atėjo grybavimo sezonas, miškas labiau traukia negu namai, buitis ar kas kita. Todėl vasarą dienos šviesos neišvydo nė vienas karpinys.
– Kokią reikšmę turi šis pomėgis, ar turite ir kitų hobių?
– O jeigu kada sėdi viena namuose, rankos jau pačios prašosi veiklos. Labai mėgstu mezgimą, ypač naujagimiams: kepurytės, kombinezoniukai, tapukai. Numezgiau ir 10 porų puskojinių, kurios buvo nusiųstos į Ukrainą.
– Ko palinkėtumėte jūsų meno gerbėjams?
– Lankytojams linkiu susirasti savo hobį, tokį, nuo kurio atsitraukti būtų tiesiog neįmanoma. Ateis laikas, kai liksite truputį tolėliau nuo darbų įkarščio, atsidursite gyvenimo „šalikelėje“. Turėsite „rezervą“ būti reikalingos.
– Ačiū už pokalbį. Dar ilgai būkite sveika, svarbi, sėkminga sau ir visuomenei moteris!
Fotografijų šaltinis – Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Kapčiamiesčio padalinys.
Parodos ir edukacijos akimirkos
