Danielė MAČIONYTĖ
Skraidymas daugeliui žmonių lieka tolima svajone, tačiau Veisiejų gyventojui Artūrui Mačioniui ši svajonė tapo kasdienybės dalimi. Pamatęs virš Veisiejų sklandančius parasparnius, jis prisiminė dar vaikystėje užgimusią meilę aviacijai ir nusprendė, kad atėjo laikas pagaliau pačiam išbandyti skrydį. Šiandien Artūras sako, kad skraidymas jam yra ne tik hobis – tai laisvė, ramybė ir galimybė pabūti su savimi.
Seniai svajota apie dangų
Parasparniais Artūras susidomėjo Veisiejuose, prie apžvalgos bokšto pamatęs ore sklandančius žmones.
„Sustojau pasižiūrėti, ir tas vaizdas mane labai sužavėjo. Skraidymas buvo mano vaikystės svajonė – dar prieš daugelį metų buvau įstojęs mokytis aviacijos, todėl meilė dangui manyje visada buvo gyva“, – pasakojo A. Mačionis.
Tą akimirką vyras suprato, kad nebenori savo svajonės atidėlioti. Žengti pirmąjį žingsnį padėjo skraidymo bičiuliai Tomas ir Vitalijus, kuriuos Artūras vadina „sparno broliais“.
„Jie tapo puikiais mokytojais, padrąsino, padėjo patikėti savo jėgomis ir įkvėpė rimtai žengti į skraidymo pasaulį“, – sakė jis.
Pirmasis skrydis – nepamirštamas
Pirmąjį savo skrydį Artūras prisimena itin ryškiai. Jis su draugu buvo atvykęs į Alytaus aerodromą mokytis skraidyti. Tuo metu jie buvo baigę vos dvi pradines pamokas ir dar tik mokėsi tinkamai pakelti sparną.
„Aerodromo senbuviai juokaudami sakė: „Jums dar tik stebėti, apie skrydį net nesvajokite.“ Tą dieną net kai kuriems labiau patyrusiems pilotams nepavyko pakilti į orą“, – prisiminė Artūras.
Po daugybės nesėkmingų bandymų instruktorius vėl paragino: „Daugiau gazo!“
Ir staiga Artūras suprato, kad jau yra ore.
„Pirmoji mintis buvo: „O Dieve, kas dabar?“ Juk iki tol buvome mokęsi tik teisingai išsivesti ir pakelti sparną prieš startą – apie patį skrydį ir nusileidimą mūsų dar niekas nebuvo mokęs“, – pasakojo jis.
Tą akimirką teko pasikliauti šaltu protu, intuicija ir ankstesnėmis aviacijos bei aerodinamikos žiniomis.
„Tą dieną, rodos, vieno skrydžio metu išgyvenau visą gyvenimą. Buvo visko – ir laimės, ir džiaugsmo, ir baimės, ir didžiulio adrenalino, ir visiškos nežinomybės. Didžiausias klausimas buvo tik vienas – kaip saugiai nusileisti.“
Nusileidimas pavyko. Vos kojoms palietus žemę, Artūrą užplūdo džiaugsmas, palengvėjimas ir net ašaros.
„Tai buvo viena įsimintiniausių dienų mano gyvenime. Tą akimirką supratau, kad, ko gero, negrįžtamai „susirgau“ skraidymu“, – šyptelėjo jis.
Skrydyje – laisvė ir ramybė
Pakilus į orą, pasak Artūro, sunku žodžiais nusakyti apimantį jausmą.
„Atrodo, lyg akimirkai išnyktų visi kasdieniai rūpesčiai – lieki tik tu, dangus ir begalinė laisvė. Viršuje viskas atrodo kitaip: atsiveria nepaprasti vaizdai, apima ramybė ir vidinė harmonija“, – pasakojo jis.
Skraidymas jam – ir adrenalinas, ir laisvė, ir galimybė pabūti su savimi.
„Tai laikas, kai lieki vienas su dangumi, gamta ir savo mintimis. Ten gali pabėgti nuo kasdienybės, nurimti ir tiesiog būti savimi. Man skraidymas yra ne tik hobis – tai jausmas, kurio sunku atsisakyti.“
Artūras neslepia, kad prieš skrydį vis dar jaučia jaudulį.
„Manau, kad tai natūrali kiekvieno piloto būsena – tas lengvas jaudulys primena, kad esi atsakingas už savo sprendimus ir pagarbiai žiūri į dangų“, – sakė jis.
Kartais noras skristi būna toks stiprus, kad vyras jį palygina su vaistu.
„Kartais juokauju, kad norą skristi turiu užgerti kaip tabletę, o kai tik pakylu į dangų – atrodo, kad jau viena „tabletė“ išgerta. Tada ateina ramybė, džiaugsmas ir tas nepakartojamas laisvės jausmas.“
Saugumas – svarbiausia
Nors skraidymas suteikia daug gerų emocijų, Artūras pabrėžia, kad dangus reikalauja pagarbos ir atsakomybės. Saugiai skraidyti, jo manymu, išmokstama ne per kelis skrydžius.
„Pakilti į orą galima išmokti gana greitai – man tam prireikė vos dviejų pamokų. Tačiau saugiai ir užtikrintai skraidyti yra visai kas kita. Mano nuomone, tam reikia ne kelių skrydžių, o mažiausiai poros metų nuolatinio mokymosi, patirties kaupimo ir tobulėjimo.“
Ypač svarbu tinkamai įvertinti oro sąlygas.
„Gamta visada yra stipresnė už žmogų, todėl geras pilotas turi ne kovoti su ja, o ją suprasti ir gerbti. Būtent gebėjimas teisingai įvertinti sąlygas ir priimti sprendimus yra viena svarbiausių saugaus skraidymo dalių“, – pabrėžė A. Mačionis.
Per skraidymo metus jam teko patirti ir dvi avarines situacijas. Pirmą kartą, įsigijęs naują sparną, leisdamasis jis neįvertino jo greičio ir nusileidimo ypatybių. Nusileidimas buvo per greitas, todėl, palietęs žemę, Artūras apsivertė.
Antroji situacija buvo gerokai pavojingesnė. Kilimo metu sparnas prarado stabilią formą ir iš maždaug dviejų–trijų metrų aukščio Artūras krito ant žemės.
„Laimei, atsipirkau sumušimais – susitrenkiau ranką, petį ir koją“, – prisiminė jis.
Po šių įvykių Artūras dar labiau įsitikino apsauginės įrangos svarba.
„Esu įsitikinęs, kad šalmas mane apsaugojo nuo kur kas rimtesnių pasekmių, galbūt net išgelbėjo gyvybę. Todėl visiems, kurie skraido, visada sakau – niekada nepamirškite šalmo.“
Gražiausi vaizdai – virš Lazdijų krašto
Nors skraidyti galima įvairiose vietose, Artūrui labiausiai patinka gimtasis Lazdijų kraštas.
„Labiausiai mėgstu skraidyti virš Veisiejų ir visame Lazdijų krašte. Man tai pats gražiausias Lietuvos kampelis – ežerų, miškų ir ramybės kraštas.“
Iš oro atsiveria Ančios, Vernijo, Snaigyno ir Seirijo ežerai. Toliau galima išvysti Dusią, Metelį ir Obeliją.
„Kai matai tiek ežerų vienu metu, supranti, kokioje nepaprastai gražioje Lietuvos vietoje gyvename“, – sakė Artūras.
Šiuo metu vienas iš planuojamų skrydžių – maršrutas iki Dusios ežero. O didesnė svajonė – kada nors paskraidyti virš Rio de Žaneiro.
„Manau, tokie skrydžiai būtų ne tik nuotykis, bet ir gyvenimo prisiminimas“, – sakė jis.
Šeima skrydžiams neprieštarauja
Artūro pomėgį draugai priėmė pozityviai – palaikė ir skatino siekti savo svajonės. Šeimos reakcija buvo kiek kitokia.
Sūnus nuo pat pradžių palaikė tėtį ir skatino kuo greičiau įgyti piloto licenciją. Žmona į skraidymą žiūri atsargiau, tačiau Artūras jos nerimą supranta.
„Ji supranta, kad šis pomėgis man labai svarbus, tačiau, kaip ir kiekviena mylinti žmona, nerimauja dėl mano saugumo. Ne kartą yra priminusi, kad pasirūpinčiau atsarginiu parašiutu. Manau, tai geriausiai parodo ne nepritarimą, o rūpestį“, – sakė jis.
Svajonėms amžiaus ribų nėra
Paklaustas, ką patartų žmogui, kuris taip pat turi svajonę, tačiau nedrįsta jos įgyvendinti, Artūras ragina nebijoti žengti pirmojo žingsnio.
„Jeigu kažko tiesiog bijai – galbūt verta gerai pagalvoti. Tačiau jeigu apie tai svajoji, ta svajonė nuolat grįžta į tavo mintis, vadinasi, verta ją išbandyti ir jos siekti.“
Pasak Artūro, vien tik svajoti neužtenka.
„Gyvename tol, kol turime svajonių ir tikslų. Vien tik svajoti neužtenka – reikia pabandyti, veikti ir nebijoti išeiti iš savo komforto zonos.“
Jo paties gyvenimo patirtis, regis, tai patvirtina – vaikystėje gimusi svajonė apie skrydį po daugelio metų tapo realybe.
„Svajoti + daryti = turėti“, – savo gyvenimo formule pasidalijo A. Mačionis.
Artūro Mačionio asmeninio archyvo nuotr.
