DŽ redakcijos nuomonė
Metus išbuvęs savo žmonos šešėlyje ir viešai nesireiškęs merės Ausmos sutuoktinis Tomas debiutavo spaudoje. Debiutavo labai keistai ir netikėtai, daugeliui jį pažįstančių žmonių sukėlęs nuostabą – visada žinojęs savo vietą, gero auklėjimo jaunas žmogus pasidavė politikavimui ir atviram savo žmonos nuopelnų propagavimui.
Istorija rodo, jog daugelio įvairaus lygio vadovų – pradedant nuo valstybių prezidentų ir baigiant savivaldybių merų – antrųjų pusių priedermė nėra dėkinga ir paprasta, tačiau daugeliu atveju, vadovų antrosios pusės paprastai viešumoje nereiškia savo nuomonių ir viešai neužsiima ditirambų giedojimu savo sutuoktiniams. To nedarė nei ponia Alma Adamkienė, nei šviesios atminties Gražina Landsbergienė, nei visos premjierienės. Savo sutuoktinių ir gyvenimo draugų darbais viešai nesigėrėjo nei Šimašiaus žmona, nei Visvaldo gyvenimo draugė ar Grubliausko sutuoktinė. Politikos vilkas Pinskus irgi stengėsi nekišti nosies į Živilės daržą.
Labai nustebino Tomo Miškinio viešas pasisakymas. Ypač po to, kai šis žmogus keletą kartų įrodė savo padorumą politinių procesų kontekste. Pirmą kartą jis pademonstravo blaivų protą, kai rinkimų laikotarpiu Ausmos socialiniuose tinkluose pasirodė jos draugių liaupsės būsimajai merei. Tuomet viena iš internaučių parašė, kad svarbūs ne draugių pagyrimai ir pataikavimai, o tai, kaip būsimoji merė atliks savo darbą. Tuomet merės garbintojos užpuolė tų pastabų autorę ir bandė išdėti į šuns dienas, o Tomas parašė, jog Ausmą neliaupsinančio įrašo autorė yra teisi.
Kitas epizodas, kai Tomas sulaukė aplinkinių pagarbos, tai buvo pretendentų į merus debatai, kuriuose susirungė Ausma ir Artūras. Daugelis dalyvavusiųjų debatuose atkreipė dėmesį į tai, kaip nuoširdžiai ir su meile Tomas stengėsi palaikyti savo žmoną, kartu demonstruodamas santūrumą jos oponento atžvilgiu.
Kas atsitiko, kad Tomas Miškinis praėjusią savaitę pateikė publikaciją valdžialaikraštyje? Ar tai, kad buvo publikuota jo nuotrauka ir pranešta, kad jis nedalyvaus konkurse Veisiejų pensionato vadovo vietai užimti? Ar kiti spaudoje pasirodę spėliojimai apie jo galimą darbą Lazdijų krašte?
Nieko keista, kad žmonės tikisi, jog merės vyras atvažiuos dirbti į Lazdijus, juk pati merė prieš rinkimus sakė, kad šeima persikels į Lazdijus, jei ji taps mere. Todėl iki Tomo straipsnio dar buvo naiviai tikinčių, kad merės vyras irgi savo gyvenimą suriš su Lazdijais. Dabar aišku, kad jis jau Lazdijuose nedirbs. Todėl peršasi kita išvada, kad merė irgi ilgai neketina čia užsilikti, žmogiškai svarstant, kiek jauna šeima gali gyventi atskirai?
Tačiau labiausiai apgailėtina yra ta Tomo viešo teksto dalis, kur jis kelia į padanges savo žmonos per metus nuveiktus darbus ir su žemėmis sumaišo ankstesnių Lazdijų vadovų įgyvendintus projektus ir rūpestį rajono žmonių gerove. Būkim biedni, bet teisingi, Tomui apie tai nederėtų rašyti, juk jis neturi teisės kalbėti apie tai, kas Lazdijuose vyko prieš dešimtmetį ar dar anksčiau. Tuomet Tomas trynė Vilniaus asfaltą ir apie jokius Lazdijus net nežinojo. Šis Vilniaus vaikas į Lazdijų kraštą pradėjo epizodiškai užsukti tik studijų metais Kaune susipažinęs su bendrakurse Ausma. Gerai išauklėti žmonės neleidžia sau kalbėti apie tai, ko nežino, o savo artimuosius, esančius politikoje, apskritai vengia viešumoje girti. O kas šios taisyklės nesilaiko, kartais skaudžiai nukenčia. Prisiminkime Laimos Paksienės pavyzdį, kiek ji žalos pridarė savo sutuoktiniui be reikalo lįsdama į viešąją erdvę ir liaupsindama savo Rolandą.
Keistai nuskambėjo nepasitenkinimo gaidelės Tomo tekste dėl jam skiriamo dėmesio ir dėl žmonos batelių aprašinėjimo. Tiesa yra ta, kad politiko sutuoktiniai visada yra didesnio dėmesio zonoje, o politikės moters išvaizdai yra užprogramuotas išskirtinis dėmesys. Lazdijai pirmą kartą turi merę moterį, plius dar jauną ir puikios išvaizdos. Merė turi būti ne tik politinės ir administracinės veiklos lyderė, bet ir bendravimo kultūros, estetinės išvaizdos pavyzdys. Todėl ir šioje srityje nebus įmanoma išvengti įžvalgų ir vertinimų. Normalus vyras tuo turėtų tik džiaugtis.
Kažkas atsitiko Tomui Miškiniui. Jis jau ne tas jaunuolis, kuriam per veterinarijos gydytojo diplomo įteikimo iškilmes plojo visi bendrakursiai – iš pagarbos, už aktyvumą ir padorumą.
Dabar Tomas praleido progą patylėti, jam nereikėjo rašyti savigynos teksto – jo niekas nepuolė, nešmeižė, nekritikavo, gal tik turėjo viltį matyti dirbant ir gyvenant Lazdijų krašte. Neišmintinga viešai girti savo žmoną, nors ir kaip ją mylėtum ir tikėtum jos nuveiktų darbų grandioziškumu.
Išbandymas valdžia – vienas iš sudėtingiausių ir tam, kas valdžioje, ir tam, kas šalia valdžios žmogaus. Ne visi tą išbandymą išlaiko. Kaip sako liaudis: tyla – gera byla ir dūšiai ramiau.
REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /