Aidas Kelionis
Žmogus yra Dievo apdovanotas įvairiausiais gabumais ir polinkiais. Turbūt viena didžiausių Aukščiausiojo dovanų yra humoro jausmas. Be jo mūsų gyvenimas būtų iš tiesų visiškai prėskas ir be galo nuobodus. Humoras ne tik padeda ištverti rūsčią ir pilką kasdienybės rutiną, bet ir neretai gelbsti, kai žmogų ištinka mažesnės ar didesnės negandos. O juk yra žmonių, kurie verkia nosinę pametę lyg būtų praradę šimtą eurų. Apskritai humoro jausmo neturėjimą netgi galima palyginti su rimta negalia. Juk visuomet geriau yra matyti šviesiąją gyvenimo pusę.
Ko gero, kiekvienas žmogus studijų metus prisimena su nostalgija. Juk per juos tiek daug smagaus ir linksmo patirta. Žinoma, geriausias laikas prabėgdavo studentaujant, bet norint tai daryti reikėdavo pasimokyti, ir nemažai. Mėnesiai linksmai leidžiant laiką greitai praeidavo ir sulaukdavai sesijos, kurios metu paūždavai tik išlaikęs egzaminus. Vienas mano kurso draugas labai gerai mokėsi, bet ruošiantis kokiam nors egzaminui, jo geriau būdavo nesusitikti. Jis be galo panikuodavo prieš žinių patikrinimus ir meistriškai mokėdavo tuo užkrėsti kitus. Prieš bet kurį egzaminą dejuodavo, koks jis sunkus, nors paklaustas atsakymo kokia nors tema berdavo kaip žirnius į sieną. Tai dar labiau sugadindavo nuotaiką kurso draugams. Na, o minėtasis bendrakursis egzaminus išlaikydavo tik gerais ir labai gerais pažymiais. Šiaip jis buvo šaunus vyrukas, bet sesijos metu prieš egzaminus jo vengdavau.
Kiekvienam žmogui gyvenime geriau sutikti tokius, kuriems pusė stiklinės vandens atrodo pusiau pilna, o ne pusiau tuščia. Bet apsidairykime ir prisipažinkime, kiek daug tokių, kurie dejuoja, niurzga ir verkšlena kalbėdami bet kokia tema. Neretai net ir nesant jokios priežasties. Kas benutiktų, tokiems tipams viskas blogai. Dar būtų pusė velnio, jeigu jie negatyvias mintis ir nusiteikimą pasiliktų sau, bet dažniausiai kaip tik šie dalykai yra perduodami ir užkraunami kitiems: šeimos nariams, giminėms, kolegoms, kaimynams, draugams. O priežasčių paniurzgėti visuomet randama. Ir nebūtinai jos yra realios, o dažnai būna išgalvotos. Niurzgliai tiesiog minta blogiu, o jeigu vyksta iš tiesų akivaizdūs geri dalykai, tuomet jie to tiesiog negali pakęsti. Net oras virsta priežastimi pasiskųsti. Kai šalta, negerai, o kai karšta, dar blogiau, nes, kai šalta ir daug sniego, žmonės patiria daugiau nepatogumų: reikia šiltai apsirengti, važinėti ne visuomet gerai nuvalytais keliais, mokėti už šildymą arba pačiam kūrenti krosnį. O vasarą, kai šilta ir gera, niurzgliams dar blogiau negu blogai, nes tokiu metu žmonės išties tampa laimingesni: prasideda atostogų metas, galima šildytis saulutėje ir mirkti ežeruose ar jūroje, kur nors nuvykti ar tiesiog mėgautis gamtos teikiamais malonumais. O niurzgliai, matydami aplinkui patenkintus žmones, dar labiau niršta ir pyksta.