Vėl gyvename tokiu metų laiku, kai dienos labai trumpos, o vakarai ir naktys ilgos. Dirbantys valdišką darbą į jį keliauja dar neprašvitus, o grįžta iš jo jau sutemus. Nors, esant karantinui, nemažai iš mūsų dirba namuose nuotoliniu būdu. Nenuostabu, kad šiuo metų laiku tvyranti žmonių nuotaika vadinama rudens bliuzu. Net daug dienų iš eilės nepasirodo saulė, dažnai tvyro rūkas, tad kartais atrodo, kad dar tik neseniai prašvitus jau pradeda temti. Gal nenuostabu, kad daug žmonių yra prastesnės nuotaikos nei vasarą, kai gyvenimas atrodė toks lengvas ir paprastas.
Tokią niūrią ir prislėgtą žmonių nuotaiką ima taisyti prekybininkai. Man apie artėjančias šventes visuomet primena pirmą kartą prekybos centre išgirstas kalėdinis muzikos kūrinys, taip vadinamas „džingl belzas“. Šiemet pirmą kartą tokią dainą išgirdau antros lapkričio savaitės dieną. Buvo niūrus ir ūkanotas eilinis pirmadienis, kai, slampinėdamas po vieną prekybos centrą kurorte, išgirdau kalėdinę dainelę. Visuomet, pirmą kartą išgirdęs „džingl belzą“, pagalvoju, kad vėl prasideda masinis Kalėdų apsipirkimo maratonas. Na, gal dar ne, bet bent jau jis simboliškai startuoja. Lazdijuose devyniasdešimt devynis kartus iš šimto apsiperku tame pačiame prekybos centre. Svarbiausia priežastis, kodėl čia lankausi, – ši apsipirkimo vieta yra arčiausiai nuo mano lankymosi vietos Lazdijuose. Dabar, kiek beužeitum nusipirkti maisto ar kokios smulkmenos, visos respublikos didieji prekybos centrai mus pasveikina „džingl belzais“, pageidaujam mes to ar nelabai.
Netrukus Kalėdų laukimas pasipildys dar vienu itin svarbiu akcentu. Didžiuosiuose miestuose, miesteliuose ar net bažnytkaimiuose sužibs kalėdinės eglutės. Žinoma, pačios didžiausios, įspūdingiausios ir brangiausios papuoš didžiuosius miestus. Bet ir rajonų centrai šiais laikais pastato gražias egles ir įspūdingai jas papuošia. Vaikštinėjant po Lazdijų centrą, kasmet gruodžio mėnesį akys vis krypsta į papuoštą ir nuostabiausiomis spalvomis betviskančią eglę. Nors taip žmonės stengiasi praskaidrinti prislėgtą tamsiausio meto nuotaiką. Žinoma, daug kas važiuos pamatyti papuoštų kalėdinių eglių į Vilnių, Kauną, Alytų ir Druskininkus, o tuo metu pokalbiai tarp draugų ir pažįstamų prasidės pasakojimais apie įspūdingas egles, matytas kokiuose nors Lietuvos miestuose. Taip bent būdavo kasmet, bet šiemet kalėdines šventes ir puošiamas eglutes savo nelemtuose gniaužtuose laikys karantinas. Tad kalėdinėmis kitų miestų eglutėmis teks gerėtis per išmaniųjų telefonų, televizijos ekranus ir kompiuterių monitorius.
Kaip ir visuomet, atsiras amžinai nepatenkintų niurzglių, kurie sakys, kad itin daug pinigų išleista blizgučiams, žaislams, girliandoms ir lemputėms, puošiančioms kalėdines eglutes. Ims skaičiuoti, kiek už pinigus, išleistus eglutės papuošalams, galima išasfaltuoti kelio ar nukloti šaligatvių. Bet kalėdines egles įmantriai ir net prabangiai puošti tikrai verta, kad nors vieną kartą per metus pasijustume lyg priartėję prie pasakos ar net prie jos prisilietę. Negali žmogus gyventi vien dėl sutvarkyto šaligatvio ar rinkės dešros. Jeigu tik to žmogui pakaktų, būtų žymiai daugiau laimingų žmonių. Bet žmogų laimingą labiausiai padaro ne apčiuopiami materialiniai dalykai, o sugebėjimas džiaugtis mažais ir paprastais stebuklais.
Kad ir koks mūsų gyvenimas atrodytų pilkas, liūdnas ir beprasmis ir nieko lyg iš jo nesitikėtume ir nelauktume, net ir labiausiai surambėjusią sielą kasmet ima ir sujaudina skambančios kalėdinės dainos, papuoštos eglės ir kažkur iš už kampo netrukus pasirodysiantis Kalėdų Senelis. Gal ne veltui tamsiausias ir niūriausias metų dienas, kurios dėl pasaulį apėmusios pandemijos tapo dar labiau nemielos ir varganos, nušviečia kalėdinių eglių blizgesys, švytėjimas ir tylus varpelių skambesys. Tai – lyg vieniša žvaigždė pačią tamsiausią metų naktį…