Dineta Babarskienė
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) direktorę Neringą Čiakienę pakalbinau pirmadienį, tik ką sugrįžusią iš Lazdijų, iš kasmetinio jau tradicija tapusio Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) narių bei aktyviausių savanorių susitikimo-seminaro. „Tai buvo lyg geras giminės balius. Susirinko draugijų vadovai, atstovai, aktyviausi savanoriai iš visos Lietuvos. POLA atstovai net iš 20 Lietuvos savivaldybių, per 70 žmonių. Ir iš Kauno, ir iš Vilniaus, ir iš Šilutės, ir iš Jurbarko. Ir tai jau panašu ne į darbo susitikimą, o į giminės suvažiavimą“, – pasidžiaugia N. Čiakienė.
Dzūkė pakvietė į savo kraštą – į Lazdijus
Tokie „giminės suvažiavimai“ – sąskrydžiai keliauja po Lietuvą. Vyksta vis kitame Lietuvos kampelyje. „Praeitais metais buvome Zarasų rajone, dar prieš metus – Prienuose, esame buvę ir Druskininkuose, ir Klaipėdos krašte“, – vardija pašnekovė.
„Stengiamės kasmetinius suvažiavimus daryti vis kitame Lietuvos regione. Šiemet Onkologinės savigalbos Lazdijuose vadovė Dalė Pupininkaitė pakvietė į Lazdijų kraštą“, – pasakoja ji.
Kitais metais jau nutarė susitikti Vilkaviškio rajone, dar vėliau – Šilutėje. „Jau turime planų į priekį ir tikime, kad viskas vyks pagal planą. Tai puiki galimybė pamatyti Lietuvą“, – sako N. Čiakienė.
Dviejų parų dienotvarkė: „non-stop“
„Susitikome šeštadienį ryte, išsiskirstėme sekmadienį į vakarą, bet klausimų dar liko labai daug . Susitikimas vyko dvi paras, dienotvarkė „non-stop““, – patikina Neringa.
„Pasidalijome šių dienų aktualijomis, labai daug dėmesio skyrėme sveikatos sektoriaus aktualijoms, projektams aptarti, pasidalijome kasdieniais rūpesčiais. Kiekvieną kartą pasirenkame vis kitą temą kvalifikacijos tobulinimui, apsitarimui, žinių ir įgūdžių pagilinimui“, –pasakoja N. Čiakienė. Pasidžiaugia, kad vis tik darbą pavyko suderinti su pramogomis, tai nors nuovargio ir būta, bet jis tik teigiamas ir labai pozityvus.
„Apie paslaugas, kurias gali gauti onkologiniai ligoniai regionuose, kalbėjo Joniškio ligoninės vyr. gydytojo pavaduotojas medicinai Martynas Gedminas. Kokia pagalba galima bendradarbiaujant su vietos gydymo įstaigomis, ką pacientas gali gauti regione, kur vėliau gauti pagalbą esant COVID-19, jo delta atmainai ir, žinoma, apie skiepus klausimų buvo nemažai”, –pasakoja pašnekovė.
Šio susitikimo metu, anot direktorės, buvo skirtas didžiulis dėmesys, kaip padėti naujai savo diagnozę sužinojusiam, išgirdusiam žmogui. „Kaip jį pagauti? Pastebime, kad POLA kortelės turėtojai būna ne šviežiai išgirdę apie savo ligą, bet jau ir dvejus, ir trejus metus besigydantys. Mūsų noras pagauti žmogų kuo ankstyvesniame etape, kad jis turėtų daugiau galimybių įveikti ligos kelią. Kaip jam padėti nepakenkiant. Šį savaitgalį daug kalbėjome apie sveikatos problemas regionuose, apie projekto ,,Pacientas pacientui“ idėją ir iššūkius“, – pasakoja ji. Anot jos, klausimų ratas yra ne mažėjantis, kiekvieni metai atskleidžia vis naujų iššūkių. „Šie, pandeminiai, metai pateikė savų iššūkių, atvėrė naujų situacijų, kai žmonėms fiziškai sunku patekti pas gydytojus, tad nenuostabu, kad yra daug nerimo, nusivylimo. Todėl pasidalijome praktiniais patarimais, kaip bendruomenių nariai galėtų padėti susiorientuoti, kur kreiptis pagalbos“, – sako ji.
„Dėmesys ir rūpestis, noras padėti žmogui, susidūrusiam su nekasdieniu iššūkiu – su onkologine diagnoze, o ir atjautos, supratingumo parodymas, pasidalijimas rūpesčiais, bendradarbiavimas, bendruomenių vadovų ryšys su vietos valdžios atstovais yra labai svarbu. Ir svarbu, kad tai būtų ne formalumas, bet realiai vykstantis procesas“, – sako POLA direktorė Neringa Čiakienė.
Kviečiame tapti POLA bendruomenės nariais: kartu lengviau
Iki atėjimo draugijon – irgi tam tikras kelias? „Taip, kol žmogus įsilieja į šį ratą, irgi reikia nueiti tam tikrą kelią. Tikrai taip. Tiek pačiam sergančiam, tiek jo artimiesiems“, – patvirtina pašnekovė.
„Jau vien įtarus, kad sergi šia liga, žemė ima slysti iš po kojų. Dalis netgi jausdami tam tikrus simptomus, vengia apsilankyti pas gydytoją. Kas bus – jeigu vėžys? Atidėlioja vizitą“, – kalba ji. Pabrėžia, kad POLA skatina nebijoti, pajutus nedelsti, sužinoti ir pradėti gydytis. „Sužinojus diagnozę, vėlgi dažnam atrodo, jog tai mirties nuosprendis, įsijungia laikrodis. Žmogus pereina ir gedėjimo, ir susitaikymo stadijas. Ir čia vėl didelis draugijų vaidmuo, nors, kaip jūs sakote, kol žmogus ateina pas mus, užtrunka laiko, bet mes turime POLA kortelę, kviečiame tapti POLA bendruomenės nariais. Dažnai, kai žmonės pradeda lankytis onkologiniuose centruose, susitinka su POLA kortelės ambasadoriais, kurie išduoda šias korteles. Prisijunkite ir nesijauskite vieni, ateikite. O atėjus, jau įsijungia pagalbos ratas. Su kortele žmogus gauna visą informaciją, kokią pagalbą jis gali gauti. Būtent psichologinė parama, pagalba, nemokamos konsultacijos yra viena iš jų. Tokią pagalbą ir patiems nariams, ir šeimos nariams teikiame nemokamai. Tiesa yra ta, kad žmonės, ypač vyresnio amžiaus, vengia tokios pagalbos. Tiesiai sako, kad „jei aš sergu, tai nereiškia, kad dar ir durnas“. Sakosi, jog stiprus, nereikia psichologo, bet, besikalbant valandą ir daugiau, matome, kad žmogui tikrai sunku. Tad mūsų savanoriai paskatina, padrąsina, kad kaip su juo kalbasi, taip ir su psichologu pasikalbėtų, išsakytų savo nerimą, rūpesčius. Matome, kad tokia pagalba kasmet naudojasi vis daugiau žmonių“, – kalba ji.
„Kortelės turėtojams teikiame ir teisines konsultacijas. Kai žmogus suserga, jam iškyla klausimas, o kaip su nedarbingumu, ar darbdaviui sakyti ar nesakyti, ar neatleis iš darbo, kokią finansinę paramą gali gauti, kur kreiptis. Visus šiuos klausimus padedame išsinarplioti. Tam dirba kvalifikuota teisininkų komanda. Žmonės paprastai gauna atsakymus per dvi, tris dienas individuliai telefonu, pasižiūrėjus į konkrečią situaciją. Žmogui ta konsultacija visiškai nekainuoja“, – pasakoja pašnekovė.
„Kai suserga, žmonės pradeda keisti gyvenimą. Bando daryti tai, ką gali. Netgi valgyti kitokį maistą nei lig šiol. Vieni tampa vegetarais, kiti atvirkščiai – valgo tik mėsą. Čia vėlgi labai svarbu sau nepakenkti. Todėl siūlome dietologo konsultacijas, mat kas tinka vienu atveju, kitu gali visai netikti. Chemoterapijos laikotarpiu reikia paskatinti valgyti, kad kūno masė nekristų, žmogus turėtų jėgų kovoti su liga ir ją įveikti“, – pastebi ji.
„Viena iš užduočių visų mūsų, kad žmogus, išgirdęs diagnozę, nesijaustų vienišas. Vienam kovoti sunkiau. Žmonės tikina, jog, būdami POLA bendruomenės nariais, nesijaučia vieniši“, – teigia pašnekovė. Sako, jog dabar toks metas, kai daugelis artimųjų išvykę užsienin, o onkologinės ligos daugumoje yra vyresnių žmonių liga, tad POLA darbas yra dar svarbesnis, reikalingesnis. „Žmonės pasijaučia vieni prieš tokį didelį iššūkį, didelį kalną. Daugeliui labai padeda vien žinojimas, kad jais kažkas rūpinasi, jie ne vieni“, – tikina Neringa.
Ne ašarų pagalvė, o pozityvumo pliūpsnis
„Buvo ir staigmenų: žiūrėjome šiltą spektaklį, kuriame ir Dalytė vaidino. Tiek daug emocijų užplūdo. Labai jautru“, – prisipažino Neringa.
Lazdijų kultūros centro direktoriaus pavaduotojos Ingridos Malinauskienės režisuoto spektaklio ,,Gyventi negalima mirti!“, pastatyto pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę ,,Terapijos“ – apie moteris, besigydančias onkologines ligas chemoterapijos palatoje, su skirtingomis patirtimis keliaujančias „per ligą“ – premjera jau įvyko būtent šiame renginyje. Išdavė paslaptį, jog girdėjo, kad jau tuoj jį galės pamatyti ir visi norintys Lazdijų krašto žmonės. „Ir verkėme, ir juokėmės”, – prisipažino viešnia, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) direktorė Neringa Čiakienė. Neslepia, jog tiesa yra tokia, kad sergantys onkologine liga gyvenimu džiaugiasi labiau, pozityvumo turi daug daugiau nei sveikieji. „Kas nesusidūrę, mano, kad čia tai jau bus ašarų pagalvė, o pabendravę su sergančiais žmonėmis prisipažįsta, jog tiek pozityvumo nėra matę niekur kitur“, – tikina ji.
„Žmonės, įveikę ligą, tie, kuriems liga vėl sugrįžo, turi labai daug vidinės stiprybės savyje. Bet čia labai priklauso ir nuo asmeninių savybių. Didelį vaidmenį vaidina bendrystė, palaikančiųjų ratas. Lazdijuose visas aktyvas: šalia Dalytės ir Kęstutis, ir Aldutė, ir Marytė. Jie vienas kitam padeda neišsikvėpti, neperdegti, ir tie gerieji pavyzdžiai vėl iš naujo uždega savanorystės laužą. Dievas dovanojo antrą šansą gyventi, tad turiu padėti, grąžinti tą grąžą kitiems, tas irgi labai motyvuoja. Kai žmonės suvažiuoja iš visos Lietuvos ir pasidalija gerosios patirties pavyzdžiais, tai taip pat uždega naujiems darbams. Jei vienas paprašė pagalbos vietos valdžios, tai ir aš galiu nueiti savo rajone ir paprašyti, jei jis subūrė tokį būrį, ir man reikėtų pabandyti. Taip žmonės užsidega naujiems darbams, tai kaip laužas, kurį reikia vis kurstyti. Žinoma, reikia tiek kuro, tiek pastangų tą laužą pakurstyti, kai pavyksta labai džiaugiamės, ir liūdime, kai nepavyksta“, – šypsodamasi sako Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) direktorė Neringa Čiakienė.