Dzūkų žinios

Petrauskienės balto mūro istorija: mitai ir tiesa

Dalintis:
Vyresnieji gyventojai mena buvusius pastato šeimininkus Petrauskus, džiaugsmingus ir kraupius pastato gyvavimo periodus.

Daina Pledienė,
Lazdijų krašto muziejaus direktorė

Vasario pradžioje rajono spaudoje buvo publikuotas straipsnis apie netikėtą radinį (granatą M39) Vytauto gatvės 18 numeriu pažymėtame name. Skaitytojams primenu, kad šis pastatas šiuo metu renovuojamas ir jame įsikurs Lazdijų krašto muziejaus padalinys Laisvės kovų muziejus. Prisėdau rašyti šį straipsnį, nes turiu tesėti pažadą, duotą lazdijietei Aldonai Mikalonienei reaguoti į straipsnyje pateiktą klaidingą informaciją, kad pastatas priklausė turtingiems žydams. Jaunesniems miesto gyventojams patikslinu informaciją – šis pastatas niekada nepriklausė žydų tautybės šeimoms. O vyresnieji miesto gyventojai patys dar mena buvusiuosius pastato šeimininkus Petrauskus, džiaugsmingus ir kraupius pastato gyvavimo periodus.
Pirmąjį periodą – šio namo statybą – labai gražiai savo atsiminimų knygoje „Petrauskai. Prisiminimais išaustos giminių istorijos“ (2017 m.) aprašė Liucija Snarskienė. Jos seneliai ir buvo pirmieji namo savininkai. Ji prisimena, kad močiutė Eleonora – namo šeimininkė – po vyro Teofilio Petrausko mirties (1930 m.) stvėrėsi nelengvos užduoties – gyvenamojo namo statybų. Netrukus 7 arų šeimos sklype šalia seno medinio namelio, besišliejančio prie Dumblio (vėliau Vytauto) gatvės, buvo suprojektuotas beveik 270 m2 pastatas. L. Snarskienė rašo, kad „šeimos santaupos, gaunamos iš 10 ha ūkio, ir gausi Eleonoros brolio kunigo Igno Albavičiaus (gyvenusio Čikagoje) finansinė parama garantavo statybas be pertraukų. 1930 m. vasarą buvo klojami pamatai, kilo raudonų plytų sienos, o žiema pasitikta saugiai – su skardiniu stogu. <…> 1931 m. sausį buvo sudaryta sutartis su staliumi Jonu Adomaičiu, kuris įsipareigojo iki liepos mėnesio pagaminti 14 durų, 20 langų ir 4 puslangius.“ Balkono tvorelę nukaldino Eleonoros Petrauskienės sūnėnas kalvis Edvardas Jociunskas (iš Aukštakalnių kaimo).
Retas lazdijietis nežinojo „Petrauskienės mūro“ – įsispraudęs tarp kuklių medinukų jis iš tolo švietė baltumu. Keturios kolonos, laikančios balkonėlį, puoštą lengva ažūrine tvorele, priminė sumažintą klasikinio stiliaus dvarelį. Baigus statybas svetinga šeimininkė plačiai atvėrė naujųjų namų duris garbiems svečiams, nuomininkams, „stalauninkams“. Ypatingu rafinuotu skoniu dvelkė namų svetainė. Sienų dekore, namų tekstilėje dominavo anuomet ypač madingas tautinis tulpės motyvas. Garbių viešnių liaupsių sulaukdavo moderniajam „Art deco“ stiliui priskiriami natūralaus medžio, riešutmedžio faneruoti dengti aptakių formų svetainės baldai (2017 m. juos iš buvusių šeimininkų įsigijo Lazdijų krašto muziejus).
Ūkiška šeimininkė beveik visą namą skyrė nuomininkams. Vieni pirmųjų naujakurių – Žemės ūkio rūmų Seinų apskrities agronomo raštinė. Šioje raštinėje dirbo šeimininkės jauniausias sūnus Marijonas. 1936 m., baigusi mokslus, privatų dantų gydymo kabinetą atidarė dukra Elena. Dar viename kabinete vykdavo teismo posėdžiai. Nuo 1939 m. čia advokato pareigas ėjo ponios Eleonoros žentas Antanas Andriušaitis. Keletas kambarių buvo nuomojama privatiems asmenims.
Kasdien į šį pastatą pietauti rinkdavos „stalaunykai“. E. Petrauskienė jiems virdavo pietus pagal užsakymą. Talkino dar dvi gaspadinės, kurios ne tik pietaujančiais rūpindavosi, bet ir ruošdavo vaišes svečiams, kurių šiuose namuose netrūkdavo. Ypatingai tuomet, kai iš Amerikos grįždavo pas seserį paviešėti prelatas Ignas Albavičius. Čia lankydavosi ryškūs Lietuvos visuomenės veikėjai: Mykolas Krupavičius, kun. Vladas Mironas, „Žiburio“ gimnazijos direktorius Jonas Starkus, apskrities viršininkas Viktoras Volonsevičius ir kt. Kad p. Eleonora buvo puiki šeimininkė, liudija ir faktas, kad ji 1935 m. suorganizavo savo namuose šeimininkių kursus.
Ramia vaga tekėjęs gyvenimas baigėsi 1940 metų vasarą. Niekas tuomet nenujautė, kad Lietuvos sieną taip lengvai peržengs Sovietų kariuomenė, kad nacionalizuotas Petrauskų namas taps saugumo būstine, kad tie, kurie šypsojosi vieni kitiems prie pietų stalo, pradės traukti internacionalą ir postringaus apie „šviesų komunistinį rytojų“, kad pastato fasadą puošusį Vytauto Didžiojo portretą pakeis sovietinių vadukų portretai, kad iš pastato sklis ne Marijono Petrausko orkestrantų muzika, bet kankinimų dejonės…
Pastato istorijoje atsivertė tamsos, kančių ir mirčių puslapis.

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: