Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Prie jūros nebuvau jau pora metų, bet išgirdęs ką nors pasakojant apie išvyką prie Baltijos vis imu ir prisimenu savo paskutines trumpas atostogas prie jos. Užsimerkiu ir matau bangas, besiritančias į krantą, putotas jų keteras ir tarsi vėl pajuntu su niekuo nesupainiojamą specifinį jūros kvapą. Kai iš vasaros telieka prisiminimas, mintimis vis grįžtu prie jūros.
Paskutinį rugpjūčio penktadienį anksti ryte autobusu pajudėjau iš namų link Kauno. Jame buvau jau devintą valandą ryto. Kauno autobusų stotis atsinaujinusi kaip reikiant ir visiškai neprimena buvusio nutriušusio ir vargano pastato. Pusvalandis iki ekspreso Kaunas–Klaipėda kaip tik puodeliui juodos kavos. Keliaudamas kiek tolėliau eilinį kartą įsitikini, kad Lietuva nedidelė šalis. Pusė dešimtos ekspresu išvažiavę į Klaipėdą, jau ketvirtis po vidurdienio buvome uostamiesčio autobusų stotyje. Pats laikas pasistiprinti autobusų stoties pastate esančioje savitarnos kavinėje kukliais pietumis. Po to pirmyn iki Klaipėdos miesto autobusų stotelės, vienas persėdimas, ir jau šnekučiuojuosi su autobusiuko, kuris turi mane nuvežti į Karklę, vairuotoju. Pastarasis gerokai žemaičiuoja, bet suprasti, ką nori pasakyti, galima.
Vairuotojas mane paleidžia prie keliuko į ponios R. sodybą. Pasirodo, ne prie to, kur reikėjo išlipti. Šiaip, kad nebūtų liūdna. Gerokai paklajojęs pagaliau surandu reikiamą sodybą. Pasisveikiname ir įsikuriu mažame dviaukščio namelio kambarėlyje keturioms paroms. Jau sodybos kieme girdžiu kaukiančią ir riaumojančią jūrą. Džiaugiuosi, nes man pagrindinė atrakcija prie jūros, kurios laukiu ten važiuodamas, – kuo didesnės bangos. Traukiu prie jūros. Iki jos tik nepilnos penkios minutės kelio pėsčiomis. Kiekvienas žingsnis artėjant prie jūros vis smagesnis, ir pagaliau prieš akis pasimato didelės ir putotos Baltijos bangos, su didele jėga smogiančios krantui. Žinoma, ir tas su niekuo nesupainiojamas į šnerves besiskverbiantis jūros kvapas. Nusiaunu batus, pasiraitoju kelnes ir laukiu, kol banga užlies kojas. Netrukus šaltas vanduo sustingdo pėdas.
Atsisėdęs ant akmens sėdėjau ir žiūrėjau, kaip gyvenimas eina pro šalį. Kuo didesnės bangos ir stipresnis vėjas, tuo gyvenimas greičiau ėjo pro šalį. Norėjau pakišti jam koją, bet tik pabandyk taip neatsakingai pasielgti. Kas kišo gyvenimui koją, buvo pervažiuotas ir aplamdytas taip, kad maža tikrai nepasirodė. Visa laimė, kad sėdint prie jūros ir žiūrint, kaip gyvenimas eina pro šalį, visai netoli manęs kiūtino iki ausų išsiviepęs poilsiautojas. Kyštelėjau jam koją, ir jis krito veidu į smėlį. Atsistojęs kažką neaiškiai sušnabždėjo, nes jo burna buvo pilna smėlio. Patariau jam džiaugtis, nes galėjo kristi veidu į akmenį. Ir išvis nėra čia ko valkiotis išsišiepus lyg Mėnulio pilnatis.
Prieš akis keturios paros Baltijos pajūryje. Ilgi pasivaikščiojimai itin akmenuotu paplūdimiu, sėdėjimas ant suoliuko ir didelių akmenų, įspūdingų pajūrio skardžių grožis, žvalgymasis į beribį horizontą ir toli plaukiojančius laivus, praeivių stebėjimas ir viltis, kad rūsti ir niūri rudens kasdienybė dar labai labai toli…

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: