Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Gamta

Širvinto miško pelkėje paskutinį kartą žmonės apsilankė, kai slėpėsi nuo karo

Dineta Babarskienė

Metelių regioninio parko lankytojų centro administratorius Artūras Pečkys sekmadienį pakvietė į tokią Širvinto miško vietą, kuri tapo prieinama tik nukritus vandens lygiui, o žmonės į šią miško dalį buvo įžengę tuomet, kai slėpėsi nuo karo.
Vietiniai pasakoja jau legenda tapusią jaudinančią istoriją, jog per karą šios pelkės sausesnėje vietoje slėpėsi vietiniai gyventojai, tačiau vokiečių armijos kariai juos vis tiek surado. Supratę, jog tai taikūs gyventojai, paliko ramybėje. Čia šimtmečius teliūskavo vanduo, o žmogus nekeldavo kojos. Dabar 100 hektarų pelkė išdžiūvusi. Na, vandens dar kai kur yra ir koja netyčia įsmunka. Tuo teko įsitikinti savu kailiu sekmadienį apsilankius Širvinto miško pelkėje. Anot palydovo Artūro, vandens čia buvę iki kelių dar visai neseniai – prieš porą metų.
Klaidžiojome Širvinto miško pelkynais, gūdžiais miškais. Šiuo sausringu laikotarpiu galima įžengti į atokiausias miško vietas. Regėta išsausėjusi pelkė, apkabinti senoliai ąžuolai, eita virtuolių pilnu mišku. Nužingsniuota 7 km. Labiausiai magėjo pakliūti į Širvinto miško pelkę. „Ilgai ten neišbūsite“, – tarstelėjo Metelių regioninio parko darbuotojas Artūras Pečkys. Tačiau pasiekus pelkę, vaizdai pakerėjo, nors eiti darėsi vis sunkiau.
Kad senka Širvinto miško pelkė, buvo pastebėta prieš porą metų. Sunku patikėti, jog dar prieš dvejus metus čia vandens būta 30–40 centimetrų, kai kur iki pusės metro. „Jums iki kelių vandens tikrai buvo“, – patikina palydovas. Prieš akis atsiveria įspūdingi vaizdai. Mėgaujamės: vandens nebėra, galima vaikščioti, nors jėgų išties prireikia. Smagiausia vaikams. Penkiamečiai lyg kokie pelkių nykštukai smagiai sau šokinėja nuo kupsto ant kupsto. Drąsiai žengiame vieta, kur daugybę amžių buvo neįžengiama pelkė. „Ištisus šimtmečius apie vaikščiojimą čia nieks nė negalvojo“, – tvirtina ir mūsų palydovas. Anot jo, vandenį išgarino karštos vasaros, kritulių trūkumas. 105 hektarai pelkės tiesiog išdžiūvo. Pasirodo, po ledynmečio čia buvęs Metelių ežeras. Keista galvoti, jog einame buvusiu ežero dugnu, kur kažkada plytėjo vanduo, vėliau užpelkėjo. Žmogui neprieinama pelkė tapo puikiu prieglobsčiu žvėrims, paukščiams. Jie čia jautėsi saugūs. „Jūrinis erelis, baltnugaris genys“, – vardija retus paukščius palydovas. Einame tolyn vorele, taip paprasčiau. „Ko gero, brisdami pelke supratote, kodėl briedžio ilgos kojos“, – juokavo Artūras. Anot jo, čia esama bebrų, šernų, briedžių. Tuoj įsitikiname iš kely pasitaikančių „krūvelių“. „Briedžių“, – nusprendžiama. Jeigu neatsistatys vanduo, čia gali pasikeisti ir medžių rūšinė sudėtis, ir augalija, ir gyvūnai. Tam, be abejo, turi įtakos klimato kaita. Tačiau tikimasi, jog ši Širvinto miško pelkė dar atsistatys. Bet tam turi ne vienerius metus iškristi gausus kiekis kritulių. Pabraidžiojus po kemsynus, pavargta, tad atgal jau eita tylomis. Tačiau tokius įspūdingus vaizdus verta pamatyti savo akimis, o pelkių „smagumus“ patirti savo kailiu. Ne veltui į žygį į Širvinto miško pelkę atvykę didmiesčių gyventojai buvo pakerėti. 20 išėjome, 20 parėjome – nė vieno pelkių velniai nepasiliko, nė vieno raganos nepaviliojo. Tik vaizdai paliko be žado, o ir suvokimas, kad štai vaikščiojame po kažkada neįžengiamą pelkę lyg po kokį lauką.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: