Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIO AIDAS

Aidas Kelionis

Kiekvieną kartą priartėjus Naujiesiems metams vis prisimenu gūdų sovietmetį, kai dar buvau vaikas ar paauglys ir kartu su tėvais bei kitais suaugusiais Naujųjų metų išvakarėse rinkdavomės pas šviesaus atminimo mamos seserį Birutę, kuri gyveno kaimyniniame daugiabutyje. Jeigu kitas šventes minėdavome įvairiose vietose ir jos kasmet kisdavo, tai niekam nekildavo jokių klausimų, kur rinksimės kiekvienų metų gruodžio 31 dienos vakarą.
Man Naujųjų išvakarės ir ta valanda, kai keisdavosi metų skaičiai, atrodydavo itin mistiška, magiška, nepaprasta ir ypatinga. Nuo pat paskutinės metų dienos ryto apimdavo keista ir ypatinga nuotaika ir lengvas jaudulys belaukiant to laiko, kai pagaliau eisime į gretimą namą ir susėdę prie gausiai valgiais ir gėrimais nukrauto stalo lauksime tos ypatingos vidurnakčio valandos. Būdamas vaikas mėgau klausytis suaugusiųjų pokalbių ir pasakojamų įvairių gyvenimiškų istorijų, atsitikimų ar anekdotų. Ir, žinoma, tetos paruošti ypač skanūs valgiai, kurie Naujųjų išvakarėse būdavo beveik vienodi metai iš metų, bet man ta klasika su balta mišraine, silke, tortu, naminiu vyšnių kompotu niekuomet neatsibosdavo, nes kiekvienais metais Naujųjų išvakarės be jų būdavo neįsivaizduojamos.
Jeigu naujametinio vakarėlio metu suaugusieji iš pradžių būdavo santūresni, tai pavartoję gerokai stipresnių gėrimų nei tetos firminis naminis vyšnių kompotas vis labiau atsipalaiduodavo: pokalbiai tapdavo gyvesni, kalbos garsesnės, istorijos vis juokingesnės. Žinoma, viskas baigdavosi dainomis. Dar dabar ausyse skamba kai kurių dainų frazės, nors nuo tų magiškų Naujųjų metų šventimo vakarų prabėgo keturiasdešimt ir daugiau metų: „lauksiuuu aš tavęs po auksiniais beržais, o ateik, mano mielas ateik“, „nusipirksiu juodą suknią su raudonais guzikais, guzikai tai mano meilė, juodas rūbas – tai kapai“. Turiu pasakyti, kad dainuojančiųjų balsai buvo iš tiesų neblogi, ir tos dainos, dainuojamos metai iš metų, visai gerai skambėdavo.
Aš įsitaisydavau tokioje vietoje prie šventinio stalo, iš kur visi vakarėlio dalyviai būdavo gerai matomi, ir atidžiai visus stebėdavau ir klausydavau suaugusiųjų šnekų ir dainų. Kuo labiau artėdavo vidurnaktis, tuo vis labiau apimdavo kažkoks keistas džiugus jaudulys. Atrodydavo, kad lyg junti, kaip paskutinės senųjų metų valandos, minutės ir sekundės senka akyse kaip balos po šilto vasaros lietaus, kuris greitai susigeria į sausą žemę.
Prieš vidurnaktį visi laukdavome, kol į mus prabils visos raudonosios šalies vadas, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius Leonidas Iljičius Brežnevas. Metams bėgant iš gana guvaus ir natūraliai atrodančio vyro jis vis labiau ir labiau virto nukriošusiu, pasigailėjimo ar tik pajuokos vertu seniu. Dar dabar ausyse skamba jo naujametinių kalbų pradžia: „Dorohyje tovaryščy, druzja…“ Vėliau Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius pasakodavo, kaip sovietinė šalis sėkmingai žengia į priekį, pirma laiko pildo numatytus planus ir įrodo socializmo ir komunizmo pranašumą prieš nelemtąjį kapitalizmą. L. I. Brežnevo naujametinės kalbos visuomet pasibaigdavo vienodu palinkėjimu: „S novym godom, s novym sčastjem dorohyje tovarišči!“ Aidint Maskvos kurantų dūžiams visi sėdintieji prie tetos stalo atsistodavo ir pakiliai bei garsiai užtraukdavo: „Ilgiausių metų, ilgiausiųųųųų!..“
Jau nėra nemažai sėdėjusiųjų prie tetos naujametinio stalo daug metų iš eilės. Jau pusantrų metų, kaip teta iškeliavo iš šios ašarų pakalnės. Butas, kuriame sutikdavome Naujuosius metus, parduotas ir jame gyvena kita savininkė, bet praeidamas pro šį namą visuomet žvilgteliu į buvusio tetos buto kambario langą, to kambario, kuriame susiburdavome pasitikti Naujųjų metų. Sieloje pasidaro šilta ir gera, bet kartu ir be galo graudu. M. Bulgakovas rašė: „…laimė – kaip sveikata: kai būni laimingas, jos nepastebi“.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: