Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Gamta Kultūra

Dviračiu po Krikštonis

Kristaus Karaliaus bažnyčia, kurią 1932 m., subūręs parapijos kaimų žmones, kaip sakoma, „pastatė klebonas Jonas Reitelaitis“. Tolėliau — laukymė su išskaptuota lenta „Šeimų parkas“ (tiesa, parko požymių mažoka).

Juozas Šorys

Darbo reikalais esu išmaišęs atokiausias Lietuvos vietas, kita vertus, keliavimas įvairiais tikslais, būdais ir transporto priemonėmis yra ir puiki laisvalaikio praleidimo forma, tad nepraleidžiu pasitaikančių progų. Neseniai „iškrito“ galimybė pamankštinti raumenis dviračiu po istorines sūduvių (jotvingių) gyventas žemes, kuriose dabar įsikūrę nemažiau karingi, ambicingi, bet labai geraširdiški, Tėvynę ir savo kraštą mylintys gruntiniai (grunciniai) dzūkai. Man, kaip sako šiliniai dzūkai, atsitiktiniam užeiviui iš Vilniaus, bet kilme priderančiam žemaičių (kuršių) žemėms, tiesiog knietėjo tarsi iš šalies mestelti akis į retai aplankomas vietoves.

Nuo Seirijų patraukiau link Krikštonių miglotai tikėdamasis įsiremti į meldais apžėlusią upių tėvo Nemuno krūtinę ir pajusti jo dvasią gaivinančią, visada (ne)ramią tėkmę. Nekalbant apie tai, kad pakeliui viskas kaip tai „cekavai“ Zosei buvo įdomu, o ypač tolėliau nuo didžiųjų viešųjų kelių įsikūrę Krikštonys. Prieš išmindamas pasidomėjau, kokia tai gyvenvietė, kokia buvo jos istorinė ir kultūrinė raida. Iškart krito į akis, kad nors tai ir nemažas miestelis ar, kitaip sakant, bažnytkaimis, bet jis nėra seniūnijos centras, tad pagal seną sovietinę madą kaip Lazdijų rajono savivaldybės darinys tebėra administruojamas iš už kelių kilometrų nutolusio buvusio kolchozo centro Noragėlių. Bet gal tai turi realų pagrindimą, prašaleiviui neįžvelgiamą potekstę – gal ten išties tradiciškai žemdirbių noragai aštriau raižė ne tokius pieskingus dirvožemius, tad buvo turtingesni ir įtakingesni?

Kristaus Karaliaus bažnyčia.

Kelias į Krikštonis alkstančiam keliavimo potyrių, kalbant kulinariniais terminais, „maloniai nuteikė gomurį“, nes po ratais plytėjo, sako, jau senokai ant žvyro užklota asfalto danga, o atmenu, kaip andai taškėmės po purvynus juo važiuodami vėlyvą rudenį. Abipus kelio sutūpę kuklūs medinukai, bet dažniau „silikatai“ ir „alytnamiai“, kaip daug kur, bet akipločiu driekėsi jaukiai raižytos kalvelės, pušynai, raisteliai, ežeriukai… Po dešine ranka – Gudonių kaimo nuoroda, o dauboje po juo esą to paties pavadinimo ežeras, kurį senieji žmonės vadina Dunojumi arba dar senesniu, regis, archajinius laikus menančiu Nedujo pavadinimu. Ir keista, kodėl neišlaikyta senovinė ežero įvardijimo forma? O miestelis pasitiko neabejotinu svarbiausiu akcentu – Kristaus Karaliaus bažnyčia, kurią 1932 m., subūręs parapijos kaimų žmones, kaip sakoma, „pastatė klebonas Jonas Reitelaitis“ (ir išties, yra nuotraukų, kuriose ir jis realiai darbuojasi tarp renčiančiųjų sienojus). Greta – už europinius pinigus dailiai renovuota laisvalaikio salė, tolėliau – laukymė su išskaptuota lenta „Šeimų parkas“ (tiesa, parko požymių mažoka) ir prie jos prigludusiais bendruomenės namais, bet jos numanomi nariai, matyt, traktoriais arė laukus ar žiūrėjo meksikietiškus serialus, ar buvo kitaip kažkur išsislapstę, tad vaikščiojimo po miestelį metu dialogo su aktyvesniais „veiksniaisׅ“ užmegzti nepavyko. Tiesa, dar aptikau visuomeniniais pagrindais veikiantį J. Reitelaičio muziejų, bet ir į jo durų spyną krūtinkauliu atsirėmiau. Tad beliko žvalgytis toliau – aišku, kad ir miestelyje, ir jo apylinkėse dėmesį patraukė kelio ženklai su lankytinų vietų nuorodomis apie partizanų kovų ir žūties vietas, kuriose įrengti jų atminimo paminklai. Kaip reta kur, tiksliau, kaip niekur kitur Lietuvoje tiek daug tikros pagarbos paprastiems dzūkų kaimų karžygiams, žuvusiems už laisvės siekį! Pro šalį išklerusiu dviračiu su krepšelin įbruktais batonu, rūkytu žuvėku ir „Senolių“ alaus „bambaliu“ pramynęs ,,kolega“ patikino, kad šio kampo vyresnieji dzūkai gali vardais ir pavardėmis įvardyti žymiausius pokario kovotojus, bet kas yra minėto išskirtinio istorinės atminties darbo sumanytojai, atsakyti negalėjo.

Bendruomenės namai, gaila, vėliavų stovai be vėliavų.

Kuria Nemuno slėnio terasa pasukti – viršutine ar apatine? Kalnine ar Panemune (šita istorinė bažnytkaimio dalis kelio ženklu buvo pažymėta kaip atskiras administracinis darinys, bet gal tai perteklinis veiksmas, kyląs iš neišmanymo, beje, kaip negrabus heraldikos įvaizdžių naudojimas)? Kaip ir Krikštonių pavadinimas – juk jis kilęs ne nuo krikšto ar kitokios krikščioniškos kalbinės lyties, o nuo didelės prieš kelis šimtmečius netoli Nemuno telkšojusios pelkės, kurioje krykštė daugybė vandens paukščių. Vis dėlto pasuku nosies tiesumu, nes pavilioja paslaptingas kelio vingis, kuris, pasirodo, irgi nebe antakius dulkėmis pudruojantis vieškelis, o su nors siauroka, bet kieta danga. Pro mitologinės potekstės Diedų ir Bobų kalnelius, kirsdamas sraunų Margotės upelį (sakoma, kad tolėliau po dešine ranka įsikūręs Margratų kaimas pavadinimą gavęs būtent nuo šio esą ratais tekančio upelio, bet vėliau dėl patogumo ištarti (kalbininkų liežuviu – metatezės) virtęs Margarotu), pro prieš apie du šimtus metų kaime gyvenusio žydo Leverio „grūšią“, pro vieno iš kovingiausių Šarūno rinktinės partizanų vadų Antano Grušausko-Siaubo lankytus namus, pro įspūdingą lenktą pušyno nuokalnę, ties kuria iš pasalų buvo „pakepinti“ stribų padai, galop nusileidžiu į žemutinį slėnį, kurio dugne saulės zuikučiais sužėruoja Nemunas! Didžiulis, tvinstantis, spalvomis urduliuojantis, krypčių kryžmomis sūkuriuojantis srautas, dešinėje apjuosiantis salą su knibždančiu augmenijos ir gyvūnijos pasauliu! Suku kairėn Panemunės žvyrkeliu, kurio šalikelėse alma tyri šaltinėliai, įrėminti gėlyčių, sodybų beržai, tuopos, obelys svyra nuo anksčiausiai pražydusių amalų, netikėto įsibrovėlio nustebintos pro nosį praliuoksi stirnos ir lapės. Leidžiuosi prie įsibėgėjusios ir ne juokais aidžiai kliokiančios Margotės žiočių, bet kas gi ten, anoje kelio pusėje? Ten, kur nuo XVIII a. veikė malūnas (paskutinis savininkas – Amerikoje pinigų užsidirbęs Subačius) ir prie kurio įkurtoje sodyboje niekad nestokojo gyvybės (paskutinė vieniša gyveno Albina Kivarienė), pamatau atlapotas pirkios duris ir išmėtytus buities rakandus… Iš smalsumo užsuku ir nustėrstu – viskas išversta, išdraskyta, vagių ar „bomžų“ kažko ieškota ir su įniršiu išspardyta… Ir niekam tai neparūpo, nors tokia puiki vieta prie upių santakos, prie pat archeologinio paminklo – vadinamojo jotvingių kunigaikščio kapo ir pilkapyno. Kas turėtų pasirūpinti apleistais neeiliniais namais? Jei išties rūpėtų Krikštonių žmonių reikalai, istorinis ir žmogiškasis paveldas, nuo to neturėtų nusisukti miestelio seniūnaitis su visaip viešojoje erdvėje veiklą reklamuojančia bendruomene, be abejo, ir Noragėlių seniūnija, bet ji toli, be galių ir nežinia, kuo užsiimanti…

Laisvalaikio salė, biblioteka.

Prarijęs šią gličią prasminę rupūžę judu toliau – tiesiai, bet nebetolygiai, kaip sakoma, ištiktas idilės krizės. Kas atgaivins? Ogi keturi aptvare prie sodybos kairėje kelio pusėje šuoliuojantys arkliai, o dešinėje kaip reta gyvoje panemunių sodyboje pamatau ir žirgus, apspistus neįprastų, greitai bėginėjančių naminių paukščių, panašių į kalakutų pateles. Patinai gal užsimaskavę, o gal tvarte savo serialus žiūri… Tiršta klykaujančių ir virš galvos praskrendančių gervių, gandrų, kirų, nesudrumsčiamai oriai prasklendžia budrus teisėjas vanagas. Lyg nebyli siena stūkso anos Nemuno pusės pušų kamienai, užstojantys keliūtes į pokario žmogiškąja kančia paženklintus Ryliškius, Klepočius. Po vieškeliu link didžiojo vandens praneria Žiočia (Anga), neužmatomai tolėliau laukuose vos vinguriuoja Vikšrus, aukštuose medynuose dūluoja Krikštonių piliakalnis (pirmąkart aplankytas ir aprašytas Zigmanto Gliogerio, nuo 1871 m. rengusio tiriamąsias ekspedicijas Nemunu iš Gardino į Kauną), o prie jo šono prigludusi vešliai žaliuojanti pieva, vietinių tebevadinama Kraujo Salos.

Kaip reta kur, tiksliau, kaip niekur kitur Lietuvoje tiek daug tikros pagarbos paprastiems dzūkų kaimų karžygiams, žuvusiems už laisvės siekį!

Apsukęs ratą ant dviejų ratų, vėl atsikliuvau Krikštonių centre – o ten aibes prekių siūlo parduotuvė, stūkso miesteliams tarsi privalomas kryžius. Krikštoniškis – jaukus, tradicinis, be „vikruntasų“, pastatytas prie pagrindinių kelių sankryžos iš šių apylinkių kilusio kardinolo Sigito Tamkevičiaus iniciatyva. O prie jo iš abiejų pusių – po santūrų ir prasmingą paminklą. Pirmasis su Vyčio kryžiumi skirtas šių vietovių ir visos Lietuvos partizanams pagerbti, o antruoju akmenin įkaltais įrašais siekiama apžvelgti ir įprasminti svarbiausius Krikštonių istorinės raidos akcentus pradedant nuo pirmojo paminėjimo LDK kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio 1434 m. rašte. Tai reikalinga iniciatyva – dažname miestelyje nė su žiburiu nerasi viešų istorinių žinių aktualizavimo. Bet kas gi čia!? Visai greta šios sakralios kryžiaukelės bambso „brandaus socializmo“ laikus menanti skelbimų lenta su įbetonuotomis, rūdžių nugraužtomis kojomis. O jau formos ir turinio vienovė! Vienas ant kito suklijuoti ir nuplėšyti lapeliai apie kilnias geradarių užmačias atvežti parduoti vis naujas viščiukų irgi kalakučiukų partijas, ir viso ko kitko, ir dar devynis galus visko, aišku, ir iš to turėsiančios kilti visuotinės gerovės… O tie popiergaliai bjauriai lietaus ir vėjų nudrengti – tarsi tabaluojantys niektauzų liežuviai ar išdžiūvę skrepliai ant amžinybės idėjos. Akivaizdu, kad tam reliktui ten ne vieta – tinkamai perdarytas jis galėtų pasislinkti link parduotuvės ar kur atokiau.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: