Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra Žmonės

Rašytojas A. Mikelionis: „Labai malonu ir svarbu pirmąją savo kūrybos premiją gauti gimtajame rajone“

Algimantas Mikelionis: „Mano skaitytojas pirmiausia turi turėti humoro jausmą. Mano nuomone, tai vienas puikiausių dalykų, kuriuos mums davė Dievas.“

Prieš kelerius metus įsteigta pirmojo Lazdijų bibliotekininko A. Andrulionio premija, kuri teikiama mūsų krašto rašytojams, turi naują adresatą. Šių metų premijos laureatu tapo žinomas rašytojas, publicistas, Lietuvos ir Lazdijų krašto patriotas Algimantas Mikelionis. Šis garbingiausias Lazdijų rajono literatūrinės kūrybos įvertinimas jam paskirtas už naujausią romaną „Druskų kambarys“.


Kadangi šią savaitę garbinga premija buvo įteikta A. Mikelioniui, „Dzūkų žinios“ nusprendė su laureatu pasikalbėti apie premijos svorį, jo kūrybos ištakas bei versmes, realybės ir fantazijos santykį, kūrybinį marketingą ir futbolą.

– Jūsų knyga „Druskų kambarys” apdovanota A. Andrulionio premija. Kiek Jums yra svarbus šis įvertinimas?
– Kiekvienam rašytojui koks nors jo kūrybos ar knygos įvertinimas yra labai svarbus. Jeigu kas nors jums sakys, kad tai nėra svarbu ir į tai nekreipia dėmesio, vadinasi, jis nuoširdžiai meluoja. Man labai malonu ir svarbu pirmąją savo kūrybos premiją gauti gimtajame rajone. Juk čia gimiau, augau, mokiausi, keleriems metams išvykau į Vilnių, baigęs universitetą, ten kiek padirbėjau leidykloje, bet grįžau į tėviškę, nes, būdamas mažo miestelio vaikas, taip ir nepripratau prie didmiesčio gyvenimo. Gal tuomet buvau dar per jaunas pajusti Vilniaus privalumus, o daugiau mačiau minusų. Dabar į Vilnių važiuoju su didžiausiu malonumu. Ne tik į nacionalinės futbolo rinktinės ir „Žalgirio“ rungtynes, bet ir šiaip mėgstu paklajoti po senamiestį ir jaukiose kavinukėse prisėsti.

– Sakoma, jog savo krašte pranašu nebūsi, tačiau Jūs būtent savo krašte sulaukiate kūrybos įvertinimo ir Jus identifikuoja kaip Dzūkijos rašytoją. Ar Jus tai džiugina?
– Na, taip sakoma todėl, kad kiti, tave pažįstantys nuo mažens ir matę bėgiojantį basą, tiesiog iš pradžių rimtai nevertina ir galbūt reikia žymiai daugiau laiko ir pastangų, kad tave namie pripažintų. Jeigu iš tikrųjų mane identifikuoja kaip Dzūkijos rašytoją, tuomet malonu ir be jokios abejonės tai mane džiugina. Gal iš pradžių reikia tapti dzūku rašytoju, kad, gerokai ištobulinęs savo kūrybą, taptum ir Dzūkijos rašytoju. Juk lietuvis rašytojas dar neturi tokio svorio kaip Lietuvos rašytojas.
Prie viso džiaugsmo prisideda šviesus liūdesys, kad šios premijos skyrimo nesulaukė šviesaus atminimo mano tėvai, kuriems esu be galo dėkingas. Visą jų meilę skaitymui, knygoms, laikraščiams, žurnalams paveldėjau iš jų. Jeigu tėtis iškeliavo prieš dešimt metų, tai mama paliko šį pasaulį šiemet. Likimo ironija – šiemet buvo man pats skaudžiausias gyvenimo įvykis ir vienas džiaugsmingesnių – premijos pelnymas. Mama ir tėtis tuo labai džiaugtųsi.

– Jūsų kūrinių siužetai susiję su šio krašto įvykiais, asmenybėmis. Ar tai yra skiriamasis Jūsų kūrybos bruožas?
– Na, kad labai retai rašytojai būna atitrūkę nuo savo krašto ir jo asmenybių. Nelaikyčiau to skiriamuoju savo kūrybos bruožu, bet sutinku, kad abiejų mano romanų ir „Druskų kambario“ veiksmas dažnai vyksta gimtinėje. Sakoma, kad reikia rašyti apie tai, ką geriausiai išmanai. O juk savo kraštą ir jo asmenybes pažįsti gana gerai.

– Kas inspiruoja Jūsų knygų siužetus, kiek jose faktais paremtos medžiagos, kiek kūrybinės fantazijos?


– Mano knygų siužetus inspiruoja įdėmus gyvenimo ir žmonių stebėjimas. Tad dalis paremta lyg ir tikrais faktais, kurie tokie yra ne visai. Juk didysis Kolumbijos rašytojas G. G. Markesas yra pasakęs: „Gyvenime yra svarbiausia ne tai, kas su mumis nutinka iš tikrųjų, o tai, ką prisimename, kaip prisimename ir kaip sugebame tai papasakoti.“ Tad mano pastebimi faktai yra perleidžiami per mano sąmonės prizmę ir derinami su kūrybine fantazija. Sunku pasakyti, kokia yra mano kūryboje faktų ir fantazijos proporcija.
Pirmojo romano veiksmas vyko lyg ir Veisiejuose. Tuomet parašiau, kad sena totorė užeigoje kepa labai skanius kibinus, bet tai išgalvojau. Ir ką jūs manot? Mano draugas, su drauge atvažiavęs į Veisiejus, ieškojo tų nuostabių kibinų! Ir šiaip pastebiu, kad skaitytojai labai dažnai mano grožinės literatūros kūriniuose ieško tikrų faktų ar pažįstamų žmonių.

– Kaip nupieštumėte A. Mikelionio kūrybos skaitytojų ir gerbėjų portretą?
– Mano skaitytojas pirmiausia turi turėti humoro jausmą. Mano nuomone, tai vienas puikiausių dalykų, kuriuos mums davė Dievas. Sunku tiems žmonėms, kurie jo neturi. Labai mėgstu pats pasakoti ir klausyti kitų pasakojamų linksmų istorijų. Taip pat esu nepataisomas romantikas, o kartais mane apima melancholija. Juokaudamas galiu pasakyti, kad knygos pritaikytos turintiems humoro jausmą romantikams ir melancholikams, bet skaityti gali bet kuris žmogus. Tiesa, gerai jeigu skaitytojas mėgsta futbolą, nes be jo neapsieina mano kūryba.

– Žinomas rašytojas Saulius Tomas Kondrotas yra pareiškęs, kad kurdamas jis visai negalvoja apie skaitytoją, kuris skaitys jo kūrinus, jam neva nesvarbi skaitytojo nuomonė. Ar jums priimtina tokia nuostata?
– Taip kalba ne tik šis rašytojas, bet turbūt tai greičiau jo tokia, kiek pritempta nuostata. Na, aš irgi rašydamas per daug negalvoju apie skaitytoją, o mėgaujuosi pačiu rašymu, kaip sakoma, procesu. Bet iš tikrųjų tai juk rašytojai rašo skaitytojams. Be skaitytojų nebūtų rašytojų. Taigi viena susiję su kitu.

– Kiek rašytojui svarbus jo kūrybos marketingas? Ar Jums kas nors padeda tai daryti?
– Šiais laikais marketingas ar leidyklos pastangos išgarsinti knygą yra gal jau kiek mažiau svarbios nei anksčiau. Bet pastebiu, kad pirmiausia turi būti kuo aktyvesnis pats autorius: skirti dėmesio skaitytojui, su juo bendrauti tiesiogiai, kalbinti, pokštauti. Be paties rašytojo aktyvumo nepadės net pats geriausias marketingas. Man labiau patinka pačiam kuo daugiau bendrauti su skaitytojais. Labai mėgstu viešus knygų pristatymus. Atidžiai klausau, ką nori pasakyti kiti žmonės.

– Ar daug skaitote? Koks mėgstamiausias Jūsų autorius?
– Šiuo metu labai daug neskaitau, nes skaitau lėtai, su pasimėgavimu. Kai 2010 metais išėjau iš vieno darbo, tai dvejus metus nieko neveikiau – gyvenau iš santaupų ir tik skaičiau. Nors skaitymą vadinti nieko neveikimu yra kvaila.
Mano mėgstamiausias autorius yra Juozas Erlickas. Kai man buvo 16 metų, sesuo nupirko jo knygą „Raštai ir kt.“ Ją perskaičiau gal šimtą kartų. Dar labai patinka Jurgis Kunčinas – mūsų kraštietis, alytiškis. Milžinišką įspūdį paliko „Tūla“ ir kiti jo kūriniai. Bet labiausiai patiko jo romanas „Bilė ir kiti.“ Jį perskaitęs, nutariau ir pats pabandyti rašyti.
Dar išskirčiau amerikietį Stiveną Kingą. Kažkada leidykla „Eridanas“ buvo išleidusi 54 jo knygas, tad visas ir „prarijau.“ Tuomet lietuviai nustojo jį leisti, tai lenkiškai apie dešimt dar perskaičiau. Iš S. Kingo mokiausi rašyti paprastai ir aiškiai.

– Ačiū, kad pasidalinote savo mintimis. Kad Jūsų naujiems kūriniams nepritrūktų kietojo disko atminties!

„Dzūkų žinių“ informacija

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: