Ir nors iki automobilio su čebatukais, bet sodybos parduoti neplanuoja

Irma Janušonytė dirba banke, o fotografija tėra jos pomėgis. Pomėgis, neišeinant iš savo „teritorijos“ — taip galima apibūdinti jos fotografavimo vietovę.

Dineta Babarskienė


Irma Janušonytė dirba banke, o fotografija tėra jos pomėgis. Pomėgis, neišeinant iš savo „teritorijos“ – taip galima apibūdinti jos fotografavimo vietovę. Tiesa, ši vieta susidomėjimą kelia ne vienam garsiam Lietuvos gamtininkui. Pati Irma konsultuojasi su ornitologu Mariumi Karlonu. „Gal kad dzūkai? Todėl mes taip maloniai bendraujame. Jis atsako į visus mano klausimus“, – svarsto ji. Į jos gamtinę „teritoriją” fotografuoti buvo atvykęs ir žinomas fotografas Marius Čepulis. Ji pati sako, kad nors fotografuoja ir stebi paukščius tik savo kaime, bet per 6 metus sutiko 116 paukščių rūšių, iš kurių 97 rūšis jau yra nufotografavusi. Ir ši jos „teritorija“ yra mūsų rajone prie Šventežerio Burakavo kaime. „Čia gyveno mano mama. Aš atvažiuoju iš Kauno čia itin dažnai, nors mamos jau nebėra. Čia mano gimtinė, aš čia gimusi“, – sako moteris.

Lekioja po laukus ir fotografuoja, o kai kas nufotografuota tiesiog… pro švarų namų langą

„Kai tik grįžtu į savo kaimą: už fotoaparato ir lekiu per laukus“, – neslepia ji. Aplink laukai, šalia nedidukas miškelis. „Labai mažiukas miškelis, o aplink laukai, bet mūsų namas ant kalno, tad man viskas gerai matyti, labai toli matyti, tereikia tik stebėti“, – aiškina ji. Pasakoja, kad praeitą žiemą stirnos tiesiog į kiemą ateidavo, paukštelius šeima lesina lesyklėlėse jau 40 metų, tad šie atskrenda. Neslepia, kad daug ką ji nufotografuoja neiškeldama kojos iš namų. „Tiesiog reikia labai švariai nusiplauti lango stiklą“, – ir juokais, ir rimtai sako ji.
Ir kas gi turėjo nutikti simpatiškos moters gyvenime, kad ji 2016 metais susidomėtų gamtos fotografija? „Pavasarį ant stogo pradėjo čiulbėti toks paukštukas. Labai gražiai čiulbėjo: iš pradžių čiulba, čiulba, paskui treška – tokia ta jo giesmelė. Man pasidarė įdomu, koks čia paukštis? Išsiaiškinau, kad ten buvo dūminė raudonuodegė“, – prisimena Irma. Tuomet ir nusipirko fotoaparatą, kuris, kaip pati sako, gerai pritraukia. „Kai žiūri ir matai, kad ant laido tupi paukštukas: tai bus arba žvirblis, arba zylė, o kai pradedi domėtis, per fotoaparatą pamatai iš arčiau ir supranti, kad jų daug ir vis kitokie ir jų nė nepažįsti“, – kalba ji. Tada Irma pradėjo klausinėti savo feisbuko draugų ornitologų. „Na, ir vieną kartą jie man patarė, kad laikas būtų knygą apie paukščius nusipirkti“, – sako ji ir priduria, kad paklausė ir nusipirko knygą apie paukščius. Dabar jau daugybę paukščių pažįsta: ir nuolatinius savo „teritorijos“ gyventojus, ir tik retkarčiais praskrendančius.
Gamtos fotografavimas, prisipažįsta, tapo liga. „Kai tik nusipirkau fotoaparatą, tai aš negalėjau nieko daryti. Būdavo, raviu daržą, kauptukas rankose, fotoaparatas šalia. Metu kauptuką, stveriu už fotoaparato ir lekiu žiūrėti, kas ten sujudėjo. Anksti keldavausi, eidavau fotografuoti, vakare vėl. Iki išprotėjimo taip laksčiau“, – sako ji. Tik po mamos mirties truputėlį rečiau ėjo į savo laukus: ėjo, bet ne tiek, kaip įpratusi buvo. „Nuotaika ne ta“, – tarsteli ji. Prisipažįsta, net kai ranka lūžo, prisitaikė, išmoko ir vis tiek fotografuoja.

Žino, kada akis į dangų pakelti

„Turiu jausmą: žinau, kada akis į dangų pakelti“, – prisipažįsta gamtos fotografė. Vasarą ji net darbotvarkę būna susidėliojusi: 5 valandą ryto eina į mišką, pafotografuoja, šeštą jau ravi daržą, tada pusryčiai, paskui dienos darbai, vakare vėl į fotomedžioklę.
Savo aplinkoje „sutinka“ ir itin retų egzempliorių. „Žaliąją meletą esu nufotografavusi. Ji – viena iš retesnių meletų rūšių. Mūsų kiemo topolyje nutūpia daug įdomių paukščių, ypač pavasarį“, – prasitaria ji. Yra nufotografavusi ir skrendantį juodąjį gandrą. „Pirmą kartą aš jį pamačiau pro vonios langą“, – pasakoja juokdamasi ji. Gervę šiemet sausio 5 dieną matė. „Bet nusprendėme, kad ji, matyt, žiemojo čia kažkur. Dabar gervės klykti pradėjo jau prieš geras dvi savaites. Anksti jos visad į savo pelkutę sugrįžta. Vyturiuką irgi girdžiu, bet dar ne taip, kaip iš natų čirenantį, dar nedrąsi giesmelė“, – dėsto gamtos mylėtoja. Pelėdų ūbavimo pasiklauso, mažieji apuokai gyvena miškelyje. „Kai jau išperi, tai jų vaikai pas mus į sodą atskrenda“, – pasidžiaugia ji.
„Labai noriu inkilo pelėdoms. Užsispyriau, tai čiurliams jau padarė inkilą. Labai noriu prisivilioti čiurlius, tik nežinau, ar išeis“, – pasisako šeimininkė.


Svilikas vienas atskrisdavo, paskui jau šeši, šią žiemą stebi tris. „O štai kukutį tik girdėdavau. Praeitą rugsėjį ant savo keliuko pamačiau – nufotografavau. Kokią savaitę aš jį stebėjau“, – pasakoja gamtos fotografė.
Fotografuoja paukščius, bet ir gyvūnus labai mėgsta fotografuoti, tik kad sako jų įvairovė čia labai nedidelė: kiškiai, lapės, barsukai, stirnos, bebras, kiaunė, briedė, ežiukas, kuris įkrito į vonią, padėtą po lašais, bet, ačiū Dievui, vandens ten nebuvo. „Esu mačiusi ir vilką: bėgo į mane, paskui nuo manęs, tai taip ir nenufotografavau“, – prisipažįsta Irma.
„Kažkada pasvajojau, kad būtų faina mažą kiškutį nufotografuoti. Žiūriu vieną kartą – tupi jis man po langu ant keliuko. Pas mus apsigyveno ir aš galėjau iki jo prieiti maždaug kokių 5 metrų atstumu. Bet jei žingsnį jau per arti, tada jis – atgal. Ir vardą turėjo: Pūkis. Du mėnesius jis taip gyveno pas mane, daug kas man to kiškio pavydėjo“, – kalba ji. Pasakoja, kad vis suseka, kada stirna stirniuką atsiveda. „Esu nufotografavusi dar visai mažiuką, eina ir dar klumpa mažylis“, – švelniai kalba moteris.
Prisipažįsta, kad labai myli paukščius, gyvūnėlius, žino, kad negalima gąsdinti, trikdyti, tad fotografuoja labai atsargiai, į jų gyvenimą nesibrauna, priešingai – stengiasi likti nepastebėta. Teigia, kad laikosi ir etiketo, ir taisyklių, gerbia tuos, kuriuos fotografuoja, myli, rūpinasi, kad tik nieko jiems nenutiktų. Prisimena, kaip mama jai pasakė, kad „per šitą Irmą tai jau nei vištos dabar negalėtų papjauti“. „Būdavo, kad fotografuoju stirnų būrelį, o jos sugalvoja ir atsigula. Ir aš negaliu eiti namo, nes jos išsigąs ir pabėgs. Tai aš sėdžiu arba guliu, kol jos paguli, o kai jos atsikelia ir nueina, ir aš traukiu namo“, – pasipasakoja ji.

Lapiukus nufotografuoti Burakavo kaime panoro ir pats M. Čepulis

Irmos lapiukais susidomėjo ir žinomas gamtos fotografas Marius Čepulis. Atvyko pas Irmą tų lapiukų pastebėti. „Tik jam nepasisekė, nes taip ir neišlindo mažyliai“, – pasakoja Irma. Pati Irma fotoaparatą dantyse už diržiuko įsikandusi keturiom prišliauždavo prie lapiukų ir stebėdavo jų žaidimus. Pasakoja, kad lapės ola buvo iš šiaurės pusės tam pačiam kalne, kur ir jos gimtinės namas. „Aš fotografuodavau tuos lapiukus, kada tik norėjau. Jei geras oras, jie išlenda iš olos ir dūksta. Tyliai nuropojusi, juos fotografuodavau, kiek širdis geidžia. Pastebėjau juos pirmąkart vakare: kažkas juda. Prisitraukiu fotoaparatu vaizdą: penki lapiukai“, – pasakoja ji. Tada tai buvo džiaugsmo fotografei. „Ryte ėjau, vakare ėjau“, – ir dabar dar su džiaugsmu pasakoja ji. Sako, kad nei specialios aprangos neturi, nei jokių slėptuvių niekad nedarė. „Tiesiog einu, pamatau, nufotografuoju. Nesėdžiu ir nelaukiu, nes tam laiko neturiu“, – prisipažįsta moteris.
Viskas, kas jos nuotraukose, fotografuota jos „teritorijoje“, jos aplinkoje. „Ir Marius Čepulis sakė, kad ko man kur trenktis, kaip jis trenkiasi į kitą galą Lietuvos, juk viskas vietoje“, – prisimena ji. Ir pati prisipažįsta, kad kitur ji nevažiuoja ir nefotografuoja. „Mano miške yra trys kupsteliai žibučių ir jos pražysta vėlai, kai jau kitos būna seniai peržydėję, ir nors žinau, kur pirmosios pražysta: nevažiuoju, nefotografuoju“, – prisipažįsta ji.
Ir išsikelti iš savo „teritorijos“ nežada. Paklausta, ar savo sodybos niekada neparduos, ponia Irma patikina, kad neplanuoja, nors prisipažįsta, kad vienkiemis, sodyba didelė, vasaromis yra ką veikti: jau vien apsišienauti ką reiškia? „Man atrodo, kad nieks taip gerai nepadarys, kaip aš pati“, – juokiasi sodybos šeimininkė pridurdama, kad todėl ir šienauja pati ir su trimeriu, ir su žoliapjove. Ir negąsdina jos, kad žiemą krosnį reikia kūrenti, o kai prisninga, tenka bristi per pusnynus kokį kilometrą į sodybą, net kuprinę įsigijo, kad daugiau maisto produktų iškart parsineštų namo, pavasarį per purvyną vėl neprivažiuoja iki vietos. Iki automobilio su čebatukais, o paskui jau persiaunate batukais? „Taip ir būna“, – pritaria ji juokdamasi.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: