Rugsėjui beveik persiritus į antrąją pusę, vis dar džiugina nusistovėję puikūs kalifornietiški orai, o vandens temperatūra Ančios ir Snaigyno ežeruose visiškai nebaugina besimaudančiųjų. Ne tik savaitgaliais netoli L. Zamenhofo ir Radvilų gatvių esančios Ančios ežero maudynių vietos vis dar sulaukia besimaudančiųjų ir besikaitinančiųjų saulutėje. Vietiniai vasarą sudarė mažumą – daugiausia buvo nepažįstamų ir nematytų atvykėlių. Dabar gi viskas priklauso vietiniams, tik savaitgaliais pagausėja iš kur nors užklystančių turistų ar iškylautojų. Šiltomis ir maloniomis dienomis išsirengęs prieš saulutę ir tingiai besimėgaudamas jos spinduliais, nori nenori susimąstai, ar čia iš tikrųjų šyla klimatas ir tokių vasaros pratęsimų rugsėjo mėnesį sulauksime kasmet, ar tiesiog šiemet pasitaikė netikėta išimtis. Bet kad žvilgtelėjus į orų prognozę ir toliau rodoma netikėta ir nelaukta rudeniui šiluma.
Sunku nepastebėti, kad vasarą Veisiejuose gerokai padaugėja žmonių. Ir jau nereikia ketvirtadieniais eiti į turgų, kad jame patirtum tikrą šurmulį ir išvystum aibę pristatytų automobilių. Tiesiog apsnūdęs kitais metų laikais miestelis lyg koks ramus užutėkis vasarą sušniokščia, suburbuliuoja, suputoja ir atgyja. Juk suvažiuoja ne tik Veisiejų sūnūs ir dukros, bet ir žentai, marčios, anūkai ir kiti giminaičiai. Pasitaiko su šiuo miesteliu visiškai nesusijusių žmonių, sužavėtų jo ir apylinkių grožiu, gyvenančių aplink miestelį esančiose kaimo turizmo sodybose ar poilsiavietėse. Veisiejuose gyvenant nuolat, tas vasaros šurmulys itin gerai jaučiamas. Reikia pajusti tamsaus metų laiko nykumą, rutiną ir nuobodulį, kai miestelyje telieka pastovūs gyventojai, kad sugebėtum pajusti dviguba energija pulsuojančius Veisiejus vasaros viduryje.
Tikrai visai smagu pamatyti tuos poilsiautojus, kurie kiekvieną mielą vasarą atvyksta į Veisiejus ar įsikuria prie šalia jų esančių ežerų. Bet patys smagiausi susitikimai būna su tau svarbiais žmonėmis, su kuriais vienoje mokyklos klasėje trynei suolus. Keli smagūs susitikimai su klasiokėmis buvo ir man. Kuo toliau, tuo labiau pastebiu tendenciją, kad klasės susitikimų kas penkeri metai darosi gerokai per maža. Per maža ir to vieno vakaro ar vienos nakties kas penkeri metai. Juk susitikus kiek yra visko aptarti! Nei vienas pokalbis prie kavos ar arbatos puodelio neapsieina be prarasto laiko paieškų, tiksliau, daugiau kaip prieš tris dešimtmečius buvusio mokyklos laiko paieškų. Tai tampa gana panašu į vaikišką suaugusiųjų dėlionę. Kiekvienas tarsi deda ant stalo savo prisiminimų fragmentą, ir jau gaunasi ne atskira maža dėlionės dalelė, o nemenka dalis ar net visas vaizdas. Vieno klasės draugo prisiminimas kitam sukelia kitą prisiminimą, ir pasijunti, lyg kartu sklaidytumėme seną albumą, kuris gerokai įdomesnis už tikrą albumą, nes pasaulyje nėra nieko įdomiau už nežabotą žmogaus vaizduotės ir prisiminimų žaismą. Ne veltui garsus anglų rašytojas Ivlinas Vo rašė: „Mums nepriklauso iš esmės niekas, išskyrus praeitį.“ Keliaudamas po prisiminimus, pasijunti ne kaip per penkiasdešimtmetį persiritęs asmuo, o greičiau kaip bebarzdis ir dar su kupeta plaukų ant galvos aštuoniolikmetis.