Lazdijų kraštas nuo seno garsėja patriotiškai nusiteikusiais žmonėmis, meile Lietuvai, sugebėjimu saugoti istorinę atmintį ir pagarba Lietuvos laisvės gynėjams.
Ypač vertinga ir brangu, kai pilietiškumas, patriotizmas, istorinės atminties puoselėjimas kyla ne iš valdžios institucijų, bet iš bendruomenių, atskirų žmonių, laikančių tai šventa savo pareiga.
Paminėjo partizano atminimą
Albinas Kamarūnas yra vienas iš tų žmonių, kurio visas gyvenimas susietas su Lietuvos partizanų istorinės atminties išsaugojimu. Šio žmogaus iniciatyva pernai lapkričio 12 dieną buvo surasti ir identifikuoti Sapiegiškėse žuvusio Lietuvos partizano A. Venckūno palaikai.
O praėjusį sekmadienį, tą pačią lapkričio 12 dieną, A. Kamarūno iniciatyva partizano žūties vietoje buvo atidengtas A. Venckūno atminimui skirtas paminklinis akmuo ir kryžius.
Atminimo šventė prasidėjo pilnutėlėje Kučiūnų bažnyčioje, kur šv. Mišias už laisvės gynėjus aukojo klebonas Vytautas Sakavičius.
Iš bažnyčios keliasdešimties automobilių kolona pajudėjo link Sapiegiškių kaimo, Lietuvos partizano A. Venckūno žūties vietos.
Į renginį atvyko didelis būrys žmonių – apie pusantro šimto. Tarp jų buvo ir A. Venckūno giminės, rajono bendruomenių atstovai, jaunieji šauliai, „Židinio“ globotiniai, kuriems tai buvo puiki pilietiškumo pamoka.
Priminė Lietuvos partizanų tradicijas
Renginio organizatorius A. Kamarūnas pasirūpino, kad tai nebūtų tradicinis minėjimas, tad panaudojo rekonstrukcinės istorijos elementų, primenančių Lietuvos partizanų tradicijas.
Prie paminklo atvykusius renginio svečius pasitiko raitelis ant žirgo, priminęs pokario laikų partizanų ryšininką, vežime sėdėjo trys armonikieriai, priminę, jog Lietuvos partizanai mėgdavo muzikuoti.
Prie A. Venckūnui skirto paminklinio akmens, kurį pašventino kunigas V. Sakavičius, buvo sugiedotas Lietuvos himnas, prie kapavietės uždegtos žvakutės, kalbas sakė Lazdijų rajono vadovai, Tarybos nariai, Seimo narė Angelė Jakavonytė, politinių kalinių ir tremtinių atstovai.
Po iškilmių visi renginio dalyviai pakviesti čia pat, miškelyje, kaip partizanai, pasivaišinti gardžia sriuba, kuri buvo išvirta iš Lazdijų rajono verslininkų padovanotų maisto produktų.
A. Kamarūnas ir čia sužibėjo išmone – surengė žemėje užkasto bidono su maistu paieškos konkursą.
„Žinau, kad Lietuvos partizanai nuo stribų slėpdavo maistą, jie užkasdavo bidonus su maistu į žemę, kad okupantai nesurastų. Mes sekmadienį irgi buvome užkasę bidonėlį su duona, lašiniais ir dešra, žmonės ieškojo, Linas Jarmala surado, buvo smagi atrakcija“, – pasakojo A. Kamarūnas.
Taip pat renginio metu buvo rekonstruota partizanų naudota konstrukcija, ant kurios būdavo paliekamas maistas garbingiausiems partizanų būrio nariams – sargybiniams.
Renginyje skambėjo partizanų dainos, virkavo armonika.
„Kiek žinau, partizanai mėgo muziką, sakydavo, kad su muzika nebaisu ir žūti“, – kalbėjo A. Kamarūnas.
Jaučiasi atlikęs pareigą
A. Kamarūnas teigė, jog buvo nusprendęs, kad paminklo ir kryžiaus pastatymą partizanui A. Venckūnui finansuos iš savo asmeninių lėšų, tačiau, kai viskas buvo atlikta, netikėtai atsirado fundatorių, kurie finansiškai parėmė šį prasmingą projektą.
„Buvo visokių išlaidų, bet apie tai negalvojau, buvau sau prisiekęs, kad viską padarysiu savo lėšomis. Smagu, kad atsirado fundatorių – Daivydas ir Vidmantas Venckūnai, Mariaus Kamorūno šeima. Mano šeima darė ir padarė, kalvis, nukalęs kryžių, paėmė pinigus tik už dujas ir elektrą, nes metalą jam nuvežiau. Savivaldybė neprisidėjo“, – sakė Albinas Kamarūnas.
Jis džiaugėsi, kad prie renginio prisidėjo verslas, kad žmonės aktyviai dalyvavo minėjime.
„Pirmą tokį renginį mačiau, kad dalyvautų tiek daug žmonių, atvyko visi tie, kas tame kaime gyveno, jie ta proga atvažiavo, sugrįžo prie savo šaknų. Buvo ir tokių, kurie nusipirkę sodybas mūsų krašte tapo mūsų kaimo žmonėmis ir atvažiavo čia. Geras jausmas, panašu, kad savo pareigą partizanų atminimui atlikau iki galo“, – sakė A. Kamarūnas.
Aldo Liaukaus nuotr.
Ilga pareigos kelionė
– Pirmą kartą A. Kamarūnas partizano kapą pamatė 1960 metais, kai jam buvo šešeri, vėliau jį prie kapo vesdavosi mama ir močiutė.
– 1972 metais vyras prisiekė Lietuvai prie Romo Kalantos kapo. Sau davė įžadą pratęsti partizanų duotą priesaiką: „Atiduok, ką privalai“.
– Subrendęs kaip pilietis A. Kamarūnas 1992 metais nutarė, jog būtina įamžinti tėviškėje palaidoto partizano atminimą, rinko informaciją apie žuvusio partizano asmenybę.
– 1995 metais prie partizano A. Venckūno kapo surengė jo žūties 50-mečio minėjimą. Ant kapo kauburėlio buvo uždėtas antkapis, pagamintas dailus kryžius.
– 2022 metų vasarą spaudoje pasirodė Kultūros vertybių globos tarnybos skelbimas, kviečiantis atsiliepti žmones, žinančius apie palaidotus partizanus. Perskaitęs šį skelbimą, Albinas Kamarūnas netrukus paskambino nurodytu telefono numeriu ir pranešė apie partizano kapą Sapiegiškėse.
– 2022 m. lapkričio 12 d. Sapiegiškėse darbavosi Kultūros vertybių globos tarnybos žmonės, vadovaujami tarnybos direktoriaus, mokslų daktaro, archeologo Lino Kvizikevičiaus. Tądien rezultatas buvo pasiektas – specialistai atkasė partizano kapą ir ekshumavo kovotojo už Lietuvos laisvę, stribų nužudyto Lietuvos partizano Vlado Venckūno (Jovaro) palaikus.
– 2023 m. kovo 11 d. tiesioginio TV3 televizijos eterio metu A. Kamarūnui už istorinės atminties saugojimą buvo įteiktas „Lietuvos garbės“ apdovanojimas, kurį jis gavo iš Prezidento Gitano Nausėdos rankų.
Artūras Margelis, Tarybos narys:
„Viskas buvo gerai suorganizuota – minėjimas, paminklinio akmens, kryžiaus atidengimas, muzikinė programa, partizaniškos vaišės miške. Labai prasmingai minėjime, įamžinant Lietuvos partizano atminimą, nuskambėjo klebono įspėjimas apie Rusijos grėsmes, kurių daug kas nemato ir neįvertina. Visiškai pritariu klebonui, būtina apie tai garsiau kalbėti. Minėjimas buvo geras, Albinas Kamarūnas tikras šaunuolis. Tai buvo tikra pilietinė iniciatyva, o ne idėja, nuleista iš valdžios. Tai įrodo, kad mumyse dar gyva laisvės dvasia“.