Aidas Kelionis
Atrodo, dar visai neseniai buvo Vėlinės, kai visa Lietuva pajudėjo į kapus, o jau dabar visu pajėgumu skamba „džinglbelzai“ ir įvairios kalėdinės dainos bei melodijos. Prekybininkai deda visas jėgas, kad tarp žmonių sukeltų visuotinę masinio dovanų pirkimo psichozę. Nežinau, kaip jums, gerbiamieji, bet asmeniškai man kuo labiau ir garsiau skamba šventiškos giesmės ar tiesiog paprastos dainos, tuo darosi liūdniau. Prekybininkai mums primeta tokį ilgą ir varginantį šventinį maratoną, kad toli gražu ne visi turi jėgų jį atlaikyti.
Praeitą savaitę jau prasidėjo papuoštų kalėdinių eglučių įžiebimo ceremonijų maratonas, netrukus visa Lietuva pradės ginčytis, kuri eglutė gražiausia, kuri brangiausia ir panašiai. Žinoma, idealiausia būtų eglę papuošti gražiai ir kukliai tam išleidus nedidelę sumelę eurų, bet tai labai retai gaunasi arba nesigauna visai. Vėl grįžta mada statyti miške nupjautas gyvas eglutes. Tiksliau pasakius, buvusias gyvas eglutes, nes jeigu ji jau nupjauta, tai vadinti ją gyva nederėtų. Kaip ten bebūtų, bet atėjo tokie laikai, kai dauguma eglučių, pastatytų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, yra tikrai šauniai ir skoningai papuoštos. Žinoma, atsiranda tokių žmonių, kurie ieško prastai papuoštos eglutės ir, tokią suradę, puola ją išsijuosę kritikuoti, kiek tik pajėgia.
Nežinau, kaip jūs, mielieji, bet aš kažkaip nepastebiu nevykusiai papuoštų ir nekaip atrodančių eglučių. Kiekviena iš jų savotiškai graži – jose galima įžvelgti ją puošusių žmonių darbą ir išradingumą, nes juk kiekvienas iš jų stengėsi, kad šis darbas pavyktų kaip galima geriau.
Rytoj sužibs ir sutviskės pagrindinė rajono, t. y. Lazdijų, eglė. Kaip visada, vyks šventė, kuri labiausiai džiugins mažuosius mūsų gyventojus. Bet būna, kad net ir didžiausio pesimisto ir skeptiko širdį ima ir suvirpina kalėdinės eglutės grožis, spindesys ir elegancija. Visuomet prieš įžiebiant kokią nors eglutę mintimis nukeliauju į vaikystę, kai, nubudęs vieną žiemos rytą eidamas iš savo kambario, didžiajame išvysdavau šviečiančią mamos ir tėtės, kurie atsikeldavo anksti ryte, kad galėtų mane nudžiuginti, papuoštą eglutę. Nuo to laiko prabėgo nemažai dešimtmečių, bet ta ankstyvos vaikystės magija vis dar gili mano širdyje ir sieloje.
Drįsčiau teigti, kad kalėdinės eglutės spindesio ir šviesos stebuklas reikalingas ne tik mažiems ar kiek jau ūgtelėjusiems vaikams, bet ir kiekvienam suaugusiajam, nesvarbu, kas jis yra: ar tarptautinio koncerno savininkas, įmonės generalinis direktorius, ar valstybės prezidentas, ar eilinis vairuotojas, bandelių kepėjas, ar paprastas ūkininkas. Šventės magija nesirenka žmonių pagal pasiektus karjeros laiptelius, politinę įtaką. Ji skirta kiekvienam visos planetos ar mūsų rajono žmogui.