Dineta Babarskienė
Lietuvos tikintieji vasario 2 dieną minės vieną svarbiausių katalikiškų švenčių – Grabnyčias, tada bus šventinamos žvakės. Nuo seno tikėta, kad tokios Grabnyčių žvakės namie būtinos – apsaugo nuo gaisrų, gamtos išdaigų. Grabnyčių žvakę artimieji namie degdavo ir kai kažkas iš šeimos narių mirdavo.
Bitininkė Janina Lisauskienė iš Būdviečio kaimo kasmet prieš Grabnyčias lieja žvakes iš bičių vaško. „Kiekviena močiutė pasakytų, kad tokią žvakę reikia turėti kiekvienai šeimai“, – įsitikinusi mūsų krašto bitininkė J. Lisauskienė.
Savaip lieja Grabnyčių žvakes
Tiesa, pastaraisiais metais pastebi, kad tokioms žvakėms paklausa yra, tačiau jos jau ne tokios populiarios, kokios populiarios buvo prieš du dešimtmečius. Tačiau Janutė jas lieja, kaip pati sako, ko gero, visą gyvenimą. Vis tik suskaičiuoja: „Trisdešimt metų tai jau tikrai“. Jas gamina tik žiemą, prieš Grabnyčias, vasarą jau kiti darbai laukia: nėra kada vasarą su žvakėmis užsiimti, nes ir laiko nėra, o kai šilta, jas dar ilgiau tektų gaminti, mat ilgai vėsta. Bitininkės namai visą žiemą kvepia medumi ir vašku. „Kartą nuvažiavau į parduotuvę ir kažkas pasakė, kad aš kvepiu vašku, pati net nejaučiu jau. Tada net nepatogu pasidarė“, – pasipasakoja Janutė.
Grabnyčių žvakių prilieti ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, čia juk ne šiuolaikinių žvakių liejimas: supilstei vašką į specialias formeles ir lauki, kol sustings. Anksčiau ji vesdavo edukacijas mokyklose, tada liedavo trumpesnes žvakeles, kad saugiai galėtų tai padaryti, nes tokių žvakių liejimo edukaciją surengti ganėtinai sudėtinga.
Paprastai edukacijų metu Grabnyčių žvakes lieja vis pildami vašką ant dagties, o Janutė turi savo būdą: ji merkia dagtį į vašką. Yra net suskaičiavusi: kad pagamintų tokią žvakę, reikia ne mažiau kaip 30 kartų panardinti į ištirpintą vašką. Pastebi, kad liejant žvakes „knatas gaunasi, kur papuolė“, t. y., dagtis nebūna per vidurį, o štai merkiant stovi, kur jo vieta – ne šone, o centre. Todėl ji ir gamina tuo savo išgalvotu būdu: dagtį merkia į vašką.
Tuoj papasakoja nuo pradžių, kaip ji lieja Grabnyčių žvakes. Ir šiemet jau apie 40 nuliejo. Kol kas jos dar nešventintos, į bažnyčią neš per Grabnyčias, tada žmonės galės įsigyti jau šventintų. Tiesa, perka iš bitininkės ir nešventintas, mat patys nori nueiti į bažnyčią, pasimelsti, pasišventinti žvakių. „Knatą – medvilninį siūlą – merki, kad jis pasidengtų vašku, palaukus kiek, sukietėja. Jei truputį nelygus, vėliau, bemerkiant vėl į vašką, pasitaiso“, – dėsto ji. Norint, kad dagtis būtų idealiai tiesus, lygus, reikia kabinti ant galo kokią veržlę, taip siūlas įtempiamas, ir tik tada reikia „skandinti“ išlydytame vaške. „Būna tokie specialūs stoveliai, kad knatą įtemptų arba svarmenį kabinti galima“, – pataria tiems, kas sugalvos Grabnyčių žvakių sau nusilieti. Svarbiausia turėti pailgą indą, kad iškart tilptų visas dagtis. „Aš senoje kaniukėje mirkau, toje, kur dar su „langeliu“, tik kranelį išėmusi esu. Vaškui tas metalas tinka“, – sako moteris. Kaniukę su išlydytu vašku jį atskirai pasitirpina, įstato į vandenį, ant plytelės, anksčiau tai darydavo ant krosnies, palaiko šilumą, ir vis merkia dagtį, ištraukia ir taip vis kartoja ir kartoja. „Jei šalta, tai vaškas greit stingsta, jei šilta – ne taip greit“, – žino Janutė. Sako, kad ji vis „pakaišioja“, tai kokį darbą nudirba per tą laiką, kol žvakė vėsta, ir taip prisigamina Grabnyčių žvakių. „Kuo daugiau prilimpa vaško, tuo dailesnė žvakė“, – patikina moteris. Janutė turi savo sistemą: turi pagamintą ratą, ant kurio sukabinti maži ratukai, o ant jų kabinamos žvakės.
„Grabnyčių žvakes lieti – ilgas darbas“, – teigia Janutė. Vis pamatuoja žvakių storį, taip sužino, ar žvakės ne per plonos. Pagaminusi visas suguldo lyg kareivukus, tada jau išmatuoja ilgį, pasižymi, galus nupjauna. „Likučius išlydau vėl“, – tarsteli ji.
Užtrunka ir susiruošimas, ir gamyba. „Anksčiau daugiau žvakių gamindavau. Kokias dvi dienas iš eilės vien žvakes darydavau“, – atsimena pašnekovė. Dabar tiek negamina, pasidaro šiek tiek ir, kol turi, naujų nelieja. „Anksčiau kaimo bobutės pirkdavo po 10 ar net 12 žvakių – laidotuvėms. Buvo sena tradicija per šermenis deginti šventintas vaškines žvakes. Seniau tik tokios ir buvo žvakės. Vėliau degindavo ir vaškines, ir parafinines – baltas, bet šiais laikais vaikai laidoja savo močiutes ir jie jau nelinkę laikytis tų senųjų tradicijų, nieks nė nežiūri, jog močiutė per gyvenimą prikaupusi vaškinių žvakių į valias. Senesnių žmonių namuose, ko gero, kiekviename rastume prikišta tokių žvakių“, – kalba vaškinių žvakių gamintoja. Anksčiau žmonės buvo įsitikinę, kad Grabnyčių žvakių paskirtis – šviesti kelią mirštančiajam, žmonės jas uždegdavo ir įdėdavo į rankas mirštant artimajam, degindavo tris paras budėdami prie karsto. Tokias žvakes uždegdavo ir kunigui teikiant Ligonių patepimo sakramentą. Tik tokias žvakes degdavo ir, kaip kaimo žmonės sako, kai žmogus jau „prie mirties“. „Būdavo vasario 2 dieną, per Grabnyčią, žmonės nuperka žvakių, paaukoja bažnyčiai ir sau dar nusiperka, pasišventina ir namo parsineša – tokia tradicija“, – pasakoja Janutė.
Dabar Grabnyčių žvakių visai kita paskirtis
Jei anksčiau Grabnyčių žvakės dažniausiai būdavo skirtos laidotuvėms, tai dabar jau dažnai deginamos visai dėl kitų priežasčių, bet šiuolaikiniam žmogui taip pat labai svarbių.
Šiais laikais Grabnyčių žvakės irgi šventinamos, tik degina jas žmonės dažniausiai užėjus nerimui ar liūdnoms mintims. „Ateina dabar mada vėl tokią žvakę užsidegti namuose. Ir jaunimas nori, kad namuose kvepėtų tikru bičių vašku, o ir degdama šventinta žvakė neštų namams palaimą. Jau ne laidotuvėms dabar perka, o nori namuose užsidegti tą tikrą vaško senovinę žvakę ir dar šventintą, o ne pirktą parduotuvėje“, – paaiškina bitininkė.
Iš kur tas pavadinimas „Grabnyčios“?
Iš kur kilo Grabnyčių pavadinimas, tiksliai neatsako nei etnologai, nei dvasininkai. Vyrauja visokios nuomonės ir jos netgi kartais išsiskiria. „Galima išskaityti iš senesnių raštų. Kai ne tik lietuviškai reikėjo mokėti skaityti, bet ir lenkiškai. Kažkas apsiriko, vietoj Gromnica, parašė Grobnica. Ir tada Grabnyčia, o Gromnyčia nuo ko? Nuo griaustinio“, – viename savo interviu yra taip paaiškinusi garsi etnologė Gražina Kadžytė. Dvasininkai linkę manyti, kad Grabnyčių pavadinimas kilęs iš lenkiško žodžio „karstas“.
Tačiau kaip ten bebūtų, Grabnyčias tikintieji mini ir šiais laikais, kaip ir anksčiau, taip ir dabar šventina vaškines žvakes. Bitininkė Janina Lisauskienė gerai atsimena vieną kaimo bobutę, kuri sakydavo, kad viena šventinta žvakė šešis giesmininkus atstoja: prie nabašnyko uždegta vaškinė žvakė reiškia, kad dar šeši giesmininkai gieda. Janutė net kunigo paklausė, ar taip gali būti, šis atsakė, kad gyvos maldos niekas neatstos. „Bet aš dabar perkantiems bičių vaško žvakes visada pasakau, jei kada vienišas jausitės, užsidekite šią žvakę ir jausitės lyg dar šeši žmonės šalia jūsų“, – tos senos močiutėlės žodžius perduoda jau kitos kartos žmonėms bitininkė Janina Lisauskienė.