Dar atrodo, kad visai neseniai, praėjusių metų pabaigoje, nuaidėjo mokytojų streikas, kuriuo mokytojai gal ir nepasiekė visų užsibrėžtų tikslų, bet negalima teigti, jog liko be nieko. Suprantamas kiekvienos profesijos atstovų noras uždirbti daugiau, o dirbti mažiau. Bet mokytojai visai Lietuvai pademonstravo, kad norint daugiau uždirbti telieka vienas derybų būdas – streikas. Po naujų metų į šalies kelius išriedėjo ūkininkai su savo neretai itin galingais, moderniais ir naujais traktoriais. Kai kurie gyventojai stebėjosi, kad ūkininkai tikrai gyvena ne blogiausiai. Na, mielieji, bet sakykite, kuo blogesni ūkininkai už mokytojus? Jeigu pedagogai reikalauja daugiau pinigų, tai ir ūkininkai turi teisę daryti tą patį.
Apskritai norėčiau, kad absoliučiai visų profesijų atstovai Lietuvoje gautų kuo didesnes algas, bet, pridėję ranką prie širdies, paklauskime savęs, ar tai realu? Jau buvo Lietuvoje periodas, vadintas socializmu, kai valdžia stengėsi, jog visi būtų kuo lygesni, bet iš to nieko gero neišėjo. Jau daugiau kaip trisdešimt metų gyvename kapitalizmo sąlygomis, bet pasakyti, kad neliko skurdo ir prastai gyvenančių, negalime. Žinoma, dabar labai daug sėkmės istorijų. Galima pateikti aibes pavyzdžių, kai žmonės dirba ir gerai ar net labai gerai uždirba. Bet yra tokių profesijų, kai dirbama pusvelčiui ir pragyventi iš jų negalima arba šiaip ne taip dūrinėti galą su galu. Visų pirma tai kultūros, meno ir mokslo darbuotojai. Dėstytojai aukštosiose mokyklose kasdien jaučia patyčias. Iš jų tyčiojasi ne studentai, kolegos ar vadovai. Jeigu sužinotumėt, už kokias algas jie dirba, suprastumėt, kad ir taip galima tyčiotis iš žmonių. Algos net ir valstybiniuose teatruose yra taip pat apgailėtinos. Galima tęsti šį liūdną sąrašą: bibliotekininkai, dailininkai, skulptoriai, rašytojai ir t. t.
Kaip galima nuspręsti, ar valstybė vertina kultūrą ir kieno vietoje ji laikoma? Pasižiūrėkite, kur mūsų internetiniuose portaluose pateikiama informacija apie spektaklius, kino filmus, knygas? Lietuvoje naujienos apie kultūrą nugrūdamos kažkur į patį galą. Išsivysčiusiose Vakarų valstybėse kultūros žinios pateikiamos antroje vietoje pagal svarbumą, iš karto po politikos. Galiu garantuoti, jeigu politikams, priklausantiems įvairioms partijoms, pasakytum tokį teiginį, jie jo nesuprastų.
Galima drąsiai teigti, kad kai ateis toks metas, kai informacija apie kultūros renginius, kultūros žmones taps labiausiai skaitoma po politikos naujienų, tuomet mūsų valstybė gyvens iš tiesų gerai.
Jau kažkaip senokai vyko kultūros srities darbuotojų streikas. O gal kultūros darbuotojai savo protestuose yra per daug kultūringi? Gal iš tiesų jau atėjo toks laikas, kai kultūros darbuotojai suvažiavę iš visos Lietuvos surengtų itin gausų, galingą ir itin nekultūringą streiką?