Deivydui Palačioniui – tai pirmoji kadencija Lazdijų rajono savivaldybės taryboje. Nuo kadencijos pradžios iki šiol jis dirba opozicijoje, o nuo 2023 metų gegužės iki 2024 metų liepos vadovavo Kaimo reikalų ir aplinkos apsaugos komitetui, pagal tarybos reglamentą tuo laikotarpiu buvo ir savivaldybės kolegijos narys. Per daugiau nei trejus metus buvo ir nusivylimų, ir mažų pergalių, ir labai žmogiškų patirčių. Apie tai, ką galima suprasti tik atsisėdus kitoje tarybos stalo pusėje, ryšį su gimtuoju kraštu, šeimos palaikymą ir tai, ką norėtų palikti po savęs, – pokalbis su Lazdijų rajono savivaldybės tarybos nariu Deivydu Palačioniu.
– Tai jūsų pirmoji kadencija Lazdijų rajono savivaldybės taryboje. Ar savivalda pasirodė tokia, kokią ją įsivaizdavote prieš tapdamas tarybos nariu?
– Tikrai ne. Kai pirmą kartą atsisėdau prie tarybos stalo, į politiką, matyt, žiūrėjau gerokai naiviau nei šiandien.
Galvojau labai paprastai: žmonės išrenka tarybos narius, vadinasi, visi 21 tarybos narys yra lygūs. Nesvarbu, ar esi valdančiojoje daugumoje, ar opozicijoje. Juk kiekvienas gavome žmonių pasitikėjimą – mandatą, kiekvienas atstovaujame savo rinkėjams ir visi turėtume dirbti dėl to paties Lazdijų krašto.
Po daugiau nei trejų metų taryboje turiu pripažinti – realybė pasirodė kitokia. Ir turbūt tai buvo viena didžiausių mano pirmosios kadencijos pamokų.
– Nuo kadencijos pradžios iki šiol dirbate opozicijoje. Ką tai reiškia praktiškai?
– Gana greitai supratau vieną paprastą dalyką – politikoje neužtenka turėti gerą idėją ir nuoširdžiai tikėti, kad ji būtų naudinga žmonėms. Reikia balsų.
O kai balsų dauguma yra kitoje tarybos stalo pusėje, kartais atrodo, kad gali kalbėti, argumentuoti, siūlyti, tačiau vis tiek atsiremi į sieną.
Neslėpsiu – tai nuvylė.
Nuo 2023 metų gegužės iki 2024 metų liepos vadovavau Kaimo reikalų ir aplinkos apsaugos komitetui, o pagal tarybos reglamentą tuo laikotarpiu buvau ir Savivaldybės kolegijos narys. Todėl turėjau galimybę savivaldą pamatyti iš kiek platesnės perspektyvos. Tačiau nuo kadencijos pradžios iki šiol tiek aš, tiek mūsų frakcija dirbame opozicijoje.
Man pritrūko didesnio valdančiosios daugumos ir opozicijos bendravimo. Vis dar manau, kad savivaldybės taryboje neturėtų būti „mūsų“ ir „jūsų“ klausimų, kai kalbame apie žmonėms svarbius dalykus.
Norėtųsi daugiau kalbėjimosi, įsiklausymo ir paprasto žmogiško santykio.
– Esate sakęs, kad kartais taryboje pajutote, jog „lygūs tampa lygesni“. Ką turite omenyje?
– Turiu omenyje pirmiausia ne sprendimų turinį, o santykį ir bendravimą. Yra buvę situacijų, kai į tam tikrus renginius ar neoficialias jų dalis kviečiami valdančiosios daugumos tarybos nariai, o opozicijos atstovai – ne.
Pavyzdžiui, į „Pasienio fiestos“ neoficialią vakarienę su šventės svečiais mūsų frakcijos atstovai buvome pakviesti tik pirmaisiais šios kadencijos metais. Vėliau tokių kvietimų nebesulaukėme. Man čia svarbi ne pati vakarienė, o jausmas, kad visi tarybos nariai, nepriklausomai nuo politinės pusės, turėtų būti vertinami vienodai ir turėti galimybę bendrauti su mūsų krašto svečiais.
Nenoriu to sakyti tam, kad ką nors kaltinčiau ar kurstyčiau priešpriešą. Priešingai – norėčiau, kad politinių skirtumų būtų kuo mažiau ten, kur jie nėra būtini. Man svarbesnė paprasta mintis: politika neturėtų mūsų paversti žmonėmis, kurie vieni kitiems negali pažiūrėti į akis.
Kadencija baigsis. Pareigos pasikeis. Vieni būsime taryboje, kitų galbūt joje nebebus. O žmonėmis liksime.
– Vis dėlto ar būnant opozicijoje įmanoma pasiekti konkrečių rezultatų?
– Būtų neteisinga sakyti, kad opozicijoje negali padaryti nieko. Gali, tik dažnai tam reikia daugiau kantrybės, argumentų ir gebėjimo ieškoti kompromiso. Džiaugiuosi, kad kartu su frakcijos ir kitais opozicijos kolegomis teikėme siūlymus dėl žemės mokesčio mažinimo ir vienkartinės išmokos rajone gimusio vaiko šeimai. Šie siūlymai buvo bendri – juos teikėme kartu ir po jais pasirašėme visi. Rengiant savivaldybės biudžetą taip pat kartu siūlėme prie Lazdijų ligoninės sudaryti galimybę sunkiau vaikštantiems pacientams įlipti ir išlipti iš automobilio kuo arčiau įėjimo. Tokia vieta buvo įrengta.
Dirbdamas Kaimo reikalų ir aplinkos apsaugos komiteto pirmininku pasiūliau atgaivinti tradiciją Ūkininkų šventėje pagerbti per praėjusius metus ūkininkų šeimose gimusius vaikus – šiam siūlymui buvo pritarta. Man asmeniškai labai svarbus ir kitas pavyzdys: kai mūsų kraštą buvo užklupusi sausra ir žmonės susidūrė su vandens trūkumu, raštu kreipiausi dėl sausros sukeltų padarinių ir gyventojų problemų. Apie šią situaciją buvo rašyta ir jūsų laikraštyje. Vėliau savivaldybė priėmė sprendimą kompensuoti gyventojams dalį vandens gręžinių įrengimo išlaidų.
Gal kažkam tai tik dar vienas savivaldybės sprendimas. Bet šeimai, kurios šulinyje nebėra vandens, tai jau visai ne teorija. Tokiais momentais ir supranti, kodėl verta stengtis – net jeigu galutinis sprendimas niekada nėra vieno žmogaus nuopelnas.
– Kokio konkretaus savo sumanymo ar pažado per šią kadenciją nepavyko įgyvendinti? Ar tai lėmė tik opozicijos ribotos galimybės, ar dalį atsakomybės prisiimate ir pats?
– Vienas pažadas, kurio kol kas nepavyko įgyvendinti, – išasfaltuoti iki šiol žvyrines Kuklių kaimo gatves. Negalėčiau visko nurašyti vien opozicijos ribotoms galimybėms. Jei pažadėjai žmonėms, turi ir pats nuolat priminti, kalbėtis, ieškoti galimybių ir prisiimti atsakomybę už tai, kad rezultato dar nėra. Kiek man žinoma, Kukliuose numatyti vandentiekio tinklų atnaujinimo darbai, todėl tikiuosi, kad po jų atsiras galimybė tinkamai sutvarkyti ir šias gatves. Kol tai nepadaryta, šio pažado nelaikau įvykdytu.
– Kurį savo indėlį galite pagrįsti konkrečiu dokumentu – oficialiu siūlymu, kreipimusi, komiteto protokolu ar tarybos sprendimo projektu?
– Esu pateikęs ne vieną oficialų kreipimąsi. Vienas konkrečių pavyzdžių – 2025 metų sausio 30 dieną pateiktas kreipimasis dėl šulinių išsekimo problemos Lazdijų rajono savivaldybėje (užregistruotas Nr. 2-538). Jame siūliau svarstyti specialias šulinių valymo ir atnaujinimo programas, skatinti vandens taupymo bei surinkimo sistemų diegimą, ieškoti ilgalaikių vandens tiekimo sprendimų ir užtikrinti pagalbą kritinį vandens trūkumą patiriantiems gyventojams. Man svarbu, kad tarybos nario darbas neapsiribotų pasisakymais posėdyje – jeigu matai problemą, turi ją įvardyti, užfiksuoti ir siekti, kad ji būtų sprendžiama.
– Kokį šios kadencijos tarybos sprendimą laikote geru ir naudingu Lazdijų kraštui?
– Kaip vieną gerų šios kadencijos sprendimų išskirčiau finansines skatinimo priemones, skirtas į Lazdijų rajono sveikatos priežiūros įstaigas pritraukti trūkstamus gydytojus ir kitus medicinos specialistus. Manau, mūsų rajonui tai labai svarbu – žmonės turi turėti galimybę kuo daugiau reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų gauti čia, o ne jų ieškoti kituose miestuose. Apskritai man nėra svarbu, kas pasiūlo gerą sprendimą – valdantieji ar opozicija. Jeigu jis naudingas Lazdijų kraštui ir jo žmonėms, jį reikia palaikyti.
– Tačiau tarybos nario darbas turbūt neapsiriboja vien tarybos posėdžiais?
– Tikrai ne. Per šiuos metus buvo daug dalykų, kurių niekas nefotografavo ir apie kuriuos niekur nebuvo rašoma.
Žmonės per šiuos metus į mane kreipėsi dėl pačių įvairiausių, bet jiems labai svarbių kasdienių problemų. Vieniems rūpėjo laiku nenuvalyti keliai, kiti kreipėsi dėl po stipresnio lietaus užliejamų automobilių stovėjimo aikštelių ar rūsių, netinkamai reguliuojamos šilumos daugiabučiuose, vandens trūkumo sausros metu, nekokybiško geriamojo vandens. Buvo ir tokių, kuriems tiesiog reikėjo patarimo, informacijos ar pagalbos susisiekiant su žmogumi, galinčiu padėti išspręsti konkrečią problemą.
Ne visada tarybos narys pats gali tą problemą išspręsti – ir būtų nesąžininga sakyti kitaip. Tačiau visada stengiausi žmogų išgirsti, išsiaiškinti situaciją, nukreipti ten, kur galima rasti sprendimą, o kai reikėdavo – pats kreipdavausi į atsakingus specialistus ar institucijas.
Man atrodo, kad būtent tokiose, iš pirmo žvilgsnio nedidelėse kasdienėse situacijose ir atsiskleidžia viena svarbiausių tarybos nario pareigų – būti pasiekiamam žmogui ir nepalikti jo vieno su problema vien todėl, kad jos sprendimas tiesiogiai nepriklauso nuo tavęs.
Kartais pagalvoju, kad būtent tokie maži dalykai man yra ne mažiau svarbūs už ilgus pasisakymus tarybos posėdžių salėje.
– Politika yra tik viena jūsų gyvenimo dalis. Pastaraisiais metais nemažai fotografavote Lazdijų kraštą ir aplankėte visas vienuolika rajono seniūnijų. Ką jums davė šis projektas?
– Tai buvo vienas gražiausių pastarųjų metų mano asmeninių projektų.
Su fotoaparatu keliavau per visas vienuolika Lazdijų rajono seniūnijų. Fotografavau mūsų miestelius, kaimus, gamtą, bažnyčias, žmonių gyvenamas vietas. Vėliau nuotraukomis ir vaizdo įrašais dalinausi socialiniuose tinkluose bei „YouTube“ kanale.
Atrodytų – tiesiog fotografija. Tačiau būtent šis projektas man suteikė vienų jautriausių akimirkų.
Sulaukdavau žinučių iš žmonių, kurie čia gimė ir augo, bet šiandien gyvena kitame Lietuvos krašte ar užsienyje. Jie dėkodavo už parodytą gimtąjį kaimą, pažįstamą kelią, bažnyčią ar vietą, kurios nematė daugybę metų.
Kai kurie rašė, kad mano nuotraukos juos trumpam sugrąžino į vaikystę.
Man tai buvo labai jautru ir kartu be galo gera. Tokiais momentais supranti, kiek daug žmogui reiškia jo gimtinė. Kadangi pats esu gana sentimentalus, tokie žmonių žodžiai tikrai paliečia širdį.
– O ką Lazdijai reiškia jums pačiam?
– Lazdijai – mano gimtinė. Mano namai. Mano kraštas.
Man Lazdijai tikrai nėra tik vieta žemėlapyje.
Tai žmonės. Tie, kurie čia gyvena šiandien. Tie, kurie čia gimė, bet dabar gyvena kitur. Tie, kurie išvyko į užsienį, tačiau vis dar vadina šį kraštą namais. Ir tie, kurie galbūt vieną dieną čia sugrįš.
– Keliaudamas po visą rajoną turbūt matėte ne tik gražiąją jo pusę. Kas šiandien labiausiai neramina galvojant apie Lazdijų ateitį?
– Pirmiausia – žmonių mažėjimas. Skaudu matyti, kiek mūsų rajone gimsta vaikų ir kiek žmonių kasmet netenkame.
Už statistikos yra labai paprasta tiesa – mūsų mažėja.
Ir tada natūraliai kyla klausimas: kas po dešimties ar dvidešimties metų gyvens mūsų miesteliuose ir kaimuose? Kas leis vaikus į mokyklas? Kas kurs verslus? Kas prižiūrės mūsų kraštą?
Man atrodo, kad kiekvieną didesnį savivaldybės sprendimą turėtume vertinti ir per labai paprastą klausimą: ar dėl jo žmogui bus geriau gyventi Lazdijų rajone?
– Esate ne kartą kalbėjęs ir apie turizmo galimybes. Ar čia, jūsų nuomone, Lazdijai dar turi neišnaudoto potencialo?
– Tikrai taip. Turime nuostabų kraštą, tačiau keliaudamas po rajoną matau ir vietų, kurioms labai reikia nuolatinės priežiūros. Vienas konkrečių pavyzdžių – Paveisininkų piliakalnis ir jo prieigos. Medinis takas bei laiptai yra smarkiai susidėvėję ir reikalauja remonto. Manau, kad ši infrastruktūra nebuvo tinkamai ir laiku prižiūrima, o tokių vietų rajone tikrai yra ir daugiau.
Turizmas nėra tik gražus suoliukas, takas ar apžvalgos vieta.
Atvykęs turistas sustoja pavalgyti, apsiperka, galbūt pasilieka nakvynei, naudojasi vietos paslaugomis. Jo čia palikti pinigai reiškia pajamas mūsų žmonėms, darbo vietas ir gyvesnį rajoną.
Jeigu jau sukūrėme traukos vietas, turime jas saugoti ir prižiūrėti. Turime siekti, kad žmogus norėtų ne tik atvažiuoti, bet ir sugrįžti.
– Sakėte, kad politika jus pakeitė. Koks Deivydas atėjo į tarybą ir koks yra šiandien?
– Tikriausiai šiandien esu mažiau naivus.
Politikoje teko ir nusivilti. Supratau, kad viešai deklaruojamas noras bendradarbiauti ne visada taip pat jaučiamas kasdienėje tarybos veikloje. Kartais politinės ribos tampa ryškesnės, nei, mano nuomone, turėtų būti.
Tai padarė mane atsargesnį ir išmokė mažiau skubėti vertinti žmones bei situacijas.
Bet labai nenorėčiau, kad padarytų piktesnį.
Nenoriu išmokti matyti priešą žmoguje vien todėl, kad jis priklauso kitai politinei jėgai ar galvoja kitaip nei aš.
Man atrodo, kad mūsų rajone ir taip turime per daug negatyvo. Norėčiau, kad žmonės būtų laimingesni, draugiškesni vieni kitiems, mokėtų pasidžiaugti ne tik savo, bet ir kito žmogaus sėkme. Kad kasdienybėje būtų daugiau paprasto žmogiško džiaugsmo.
Gal politikui tai skamba per daug paprastai. Bet kuo ilgiau esu politikoje, tuo labiau suprantu, kad ne viską žmogaus gyvenime galima išmatuoti eurais ar procentais.
– Politinė veikla reikalauja ir nemažai asmeninio laiko. Ar dėl jos tenka kažką paaukoti?
– Taip. Ir turbūt labiausiai dėl to gaila šeimos.
Esu žmogus, kuris gana jautriai reaguoja į kritiką. Kai kažką darau, stengiuosi padaryti kuo geriau, todėl kartais skaudžiai priimu neteisingą vertinimą ar žodžius, kurie, mano nuomone, neatitinka tikrovės.
Bet politika pasiima ir labai daug laiko.
Posėdžiai, dokumentai, susitikimai, renginiai, telefonas, žinutės, socialiniai tinklai… Visa tai turi kažkur tilpti. Ir dažnai telpa į tą patį laiką, kurį galėtum skirti žmonai ir vaikams.
Todėl puikiai suprantu, kad tam tikra prasme mano politinės veiklos kainą moka ir jie.
Esu jiems labai dėkingas, kad mane palaiko. Be šeimos palaikymo visa tai būtų gerokai sunkiau.
– Tuomet natūralus klausimas – kodėl vis dar norisi, jei dar norisi, būti politikoje?
– Tikrai ne dėl pareigų ar užrašo prie pavardės.
Būdamas taryboje dar stipriau jauti ryšį su savo kraštu. Pradedi pastebėti dalykus, pro kuriuos anksčiau galbūt būtum praėjęs. Ir supranti, kad turi galimybę bent pabandyti kažką pakeisti.
Ne visada pavyksta.
Kartais atsiremi į sieną. Kartais nusivili.
Bet kartais vienam žmogui iš tiesų padedi. Ir tada vėl atrodo, kad buvo verta.
– Ar ketinate kandidatuoti 2027 metų savivaldos rinkimuose?
– Laiko iki rinkimų dar yra. Turiu įvairių pasiūlymų ir apie juos galvoju, bet šiandien nenorėčiau skubėti su galutiniu atsakymu. Vieną dalyką žinau tikrai – nuo savo krašto neketinu nusigręžti. Man rūpėjo ir rūpės, kaip gyvena Lazdijų žmonės ir kur juda mūsų rajonas. O kokia forma prie to prisidėsiu toliau, parodys laikas.
– O jeigu reikėtų pasakyti labai paprastai – ką norėtumėte palikti po savo politinės veiklos?
– Nenoriu žadėti, kad išspręsiu visas Lazdijų rajono problemas. Po daugiau nei trejų metų taryboje tokius pažadus vertinu gerokai atsargiau.
Turiu daug paprastesnį ir labai asmenišką norą.
Kai kažkada mano politinė veikla pasibaigs, norėčiau, kad žmonės prisimintų ne mano pareigas ir ne tai, kiek kartų kalbėjau tarybos posėdžiuose.
Norėčiau, kad bent keli žmonės galėtų pasakyti: „Šitas žmogus buvo naudingas savo kraštui.“
Gal padėjo išspręsti vieną problemą. Gal prisidėjo prie vieno gero sprendimo. Gal išgirdo tada, kai reikėjo išgirsti. Gal tiesiog nuoširdžiai stengėsi.
Man to užtektų.
Nes per pirmuosius daugiau nei trejus metus kitoje tarybos stalo pusėje supratau vieną dalyką, kurio turbūt iki tol nesupratau.
Politikoje labai lengva pradėti skaičiuoti, kas laimėjo balsavimą.
Bet savivaldoje svarbiausia turėtų būti visai kita pergalė – kad laimėtų žmogus. Kad laimėtų Lazdijų kraštas.
Nes Lazdijai – tai mes.
