Trečiadienį kalbamės su Sauliumi Blažausku. Pokalbiui pasibaigus, jis neskuba namo. Kaip ir daugybę kartų anksčiau, išskuba į Išlaužo Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, bažnyčią.
„Nes mane traukia“, – trumpai paaiškina.
Galbūt šiuose žodžiuose telpa visas jo kelias. Kelias, prasidėjęs daugiau nei prieš tris dešimtmečius prie Šeštokų bažnytėlės altoriaus, šiandien atvedęs į ekstraordinarinio Komunijos dalintojo tarnystę.
„Niekada negalvojau, kad būsiu čia. Tai nebuvo mano siekiamybė“, – sako jis.
Saulius dar labiau nustebina prisipažindamas: nors tikėjimas jo gyvenime buvo nuo vaikystės, į gilų tikėjimą, kaip pats sako, jis atsivėrė tik prieš ketverius metus. Apie tai, kur jį nuvedė Dievas, Saulius pasakoja drąsiai. Ne todėl, kad laikytų save ypatingu žmogumi. Priešingai – jo ir žmonos Vilmos didžiausias noras visada buvęs gyventi paprastą tikinčio žmogaus gyvenimą.
„Eiti, suklupus atsistoti“, – taip šiandien savo kelią apibūdina Saulius, pridurdamas, kad suklupti, aišku, kartais visai nesinori.
Kelias link to, kuo šiandien tapo Saulius, prasidėjo prieš keturis dešimtmečius, nors tuomet tapti ekstraordinariniu Komunijos dalintoju nebuvo siekiamybės – Lietuvoje jie pradėti skirti tik 2017 metais, tad siekiamybe net būti negalėjo.
Viskas prasidėjo nuo močiutės
Saulius prie Šeštokų bažnyčios altoriaus atsidūrė dar vaikystėje. Jį čia atvedė močiutė.
„Abu tėvai gyveno Elektrėnuose. Jie nesugebėjo mumis rūpintis, grėsė vaikų namai, todėl abu seneliai ir teta priėmė sprendimą mus pasiimti. Tris augino diedukai, o jauniausią brolį – teta. Močiutė, svajojusi apie ramią senatvę, manė, jog išėjusi į pensiją skirs laiką sau, tačiau pirmą pensijos dieną parsivežė mus į savo namus. Esu labai dėkingas savo seneliams už tą pasiaukojimą. Močiutei Petronėlei – ypač, nes ji pakeitė mamą, kuri daugiau nepasirodė, o tėvas parvažiuodavo. Tad diedukas Liudvikas ir buvo diedukas. Močiutė buvo labai tikinti, vesdavosi į bažnyčią ir mus. Tai didžiulis jos indėlis“, – prisimena jis.
Kai jaunas kunigas Kęstutis Bekasovas ieškojo patarnautojų, Saulius buvo vienas iš pakalbintųjų. Taip berniukas atsirado prie altoriaus. Šalia buvo ir šiek tiek vyresnis Vilius Sikorskas – šiandieninis Išlaužo parapijos klebonas. Jų draugystė, prasidėjusi Šeštokuose, pasirodo, yra viena iš tų gyvenimo linijų, kurios niekur nedingsta. Jos gali kuriam laikui nutrūkti, bet anksčiau ar vėliau vėl susikerta.
Šeštokuose tuo metu aplink bažnyčią būrėsi nemažas jaunimo būrys. Vieni patarnavo šv. Mišioms, kiti giedojo, kūrė spektaklius, važinėjo į susitikimus.
„Mus, bažnyčią lankantį, tikintį jaunimą, bendrystei ėmėsi burti klasiokas ir draugas, taip pat tarnavęs Mišioms, Saulius Plonis. Kartu meldėmės bažnyčioje, vykdavome į religinius renginius, rinkdavomės šeštadienio vakarais pavakaroti, dainuodavome, žaisdavome liaudies žaidimus, tai daugelis mūsų bendraamžių nebūtų supratę“, – prisimena Saulius.
Vėliau gyvenimas juos išblaškė, tačiau ryšys liko.
Nuo Taizé iki Išlaužo
Su tais pačiais jaunystės draugais Saulius važiuodavo į Taizé susitikimus Europoje. Kai kunigas Vilius Sikorskas vyko studijuoti į Italiją, su draugais jį palydėjo.
„Visi palaikėme ryšius – daugiau ar mažiau. Atitolome šiek tiek, vėl priartėjome“, – pasakoja Saulius.
O tuomet jų kelius dar kartą suvedė Išlaužas.
Blažauskai į kaimą prie Išlaužo atsikraustė prieš 29 metus. Kaune buvo pragyvenę vos dvejus metus. Nors buvo nusižiūrėję namą Aleksote, Vilma, užaugusi vienkiemyje, norėjo gyventi kaime. To norėjo ir Saulius.
„Mieste mums trūko erdvės“, – paprastai paaiškina savo pasirinkimą Saulius.
Vienos gatvės Rutkiškių kaime, Išlaužo parapijoje, jie užaugino penkis vaikus, sulaukė anūkėlės ir įleido šaknis.
Dar vienas gyvenimo sutapimas laukė Išlauže. Čia kunigavo Vladas Bobinas, anksčiau dirbęs Šeštokuose. O prie altoriaus pasikvietęs, tikėjimą ugdęs ir sutuokęs kunigas K. Bekasovas jau kuris laikas – kaimyninėje Garliavoje.
Į Išlaužą atvyko ir Vilius.
„Jis jau žinojo, kad mes esame čia“, – šypsosi Saulius.
Nauji tarnystės etapai
Iš pradžių klebonas paprašė jo padėti rinkliavoje. Vėliau pasiūlė tapti zakristijonu. Saulius sutiko.
„Sekmadieniais mūsų šeima visada bažnyčioje, tad aš tikrai galiu“, – tuomet pasakė.
Taip prasidėjo naujas jo tarnystės etapas. Saulius atsakingai atliko zakristijono darbus, o po kurio laiko atsirado ir naujas pasiūlymas – tapti ekstraordinariniu Komunijos dalintoju.
Tačiau Saulius nebūtų Saulius, jei į tokį siūlymą būtų atsakęs iškart.
„Aš, kaip sakoma, seno kirpimo žmogus, iškart nepasakiau taip. Viską apgalvojau ir tik tada sutikau“, – pasakoja jis.
Pirmiausia Saulius pasidomėjo, ko iš jo bus tikimasi, kokias pareigas teks prisiimti, ar pats tam yra pasirengęs.
„Apsvarsčiau, ar esu subrendęs šiam dalykui“, – sako jis.
Tada lankė kursus, laikė egzaminą ir gavo vyskupo raštą, suteikiantį teisę atlikti šią tarnystę.
Komuniją Saulius dalija jau ketverius metus. Ir tai ne vien keliolika minučių per šv. Mišias. Tarnystė įpareigoja ir kasdienybėje.
„Privalai būti praktikuojantis katalikas, siekti dvasinės brandos, būti doras asmeniniame ir šeimos gyvenime, dalyvauti parapijos bendruomenėje. Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“, – sako jis.
Saulius gali nunešti Komuniją ligoniui, ją parneša ir garbaus amžiaus uošvienei, kuri dėl sveikatos ne visada gali atvykti į bažnyčią.
„Jausmas toks, lyg dar labiau prisiliestum prie Dievo“, – sako Saulius, paklaustas, ką jaučia dalydamas Komuniją – tą ypatingą momentą ir dalijančiam, ir priimančiam.
Darbe – vienoks, bažnyčioje – kitoks
Įdomu tai, kad Sauliaus kasdienybė gerokai skiriasi nuo to ramaus žmogaus, kurį matome bažnyčioje.
Jis dirba tiekėju baseinų, kubilų ir vonių gamybos įmonėje. Pats savo darbą apibūdina vienu žodžiu – lakstymas.
„Darbe – vienoks, bažnyčioje – kitoks. Pareigos bažnyčioje įpareigoja rimčiai ir susikaupimui – čia nepalakstysi. Darbe aš ūmus ir kartais gerai „užperkūnuoju“, – juokiasi jis.
Kolegos žino apie jo veiklą bažnyčioje. Kartais net juokais pagrasina, kad „priduos klebonui“. Saulius dėl to nesuka galvos.
„Klebonas žino, koks esu. Dievas tuo labiau. Bet esu tiesaus žodžio žmogus – pažadėjau, tai ir padariau, o jei negaliu, nežadu. Stengiuosi save atiduoti šimtu procentų. Kaip dzūkai sako, viską darau nuo dūšios. Mano devizas: atidėtas darbas – nepadarytas darbas“, – tokia taisykle jis vadovaujasi gyvenime.
Sekmadienį jis į Išlaužą atvyksta gerokai prieš šv. Mišias. Kadangi jos filmuojamos, reikia pasirūpinti, kad viskas būtų sustyguota. Po Mišių vėl reikia viską sutvarkyti.
Graži bažnyčia ir tikėjimo paprastumas
Išlaužo bažnyčia šiandien traukia žmones. Čia daug gėlių ir muzikos. Saulius prisipažįsta, kad prie tokios aplinkos reikėjo priprasti.
„Man ir žmonai svarbus nuoširdus, tikras tikėjimas. Mes vertiname tai, kas tikra. Tad iš pradžių atrodė, kad gal šiek tiek visko per daug“, – sako jis.
Tačiau šiandien jis į daug ką žvelgia plačiau. Saulius pastebi, kad į šv. Mišias nuolat atvyksta naujų žmonių, nematytų veidų. Gal žmogus pirmiausia ateina dėl gėlių, muzikos ar gražios aplinkos, bet bažnyčioje randa tai, ko nebuvo atėjęs ieškoti, – Dievą.
„Jeigu iš dešimties atėjusių pasižiūrėti gražių puokščių ir pasiklausyti muzikos nors vienas atras Jėzų, sielos ramybę, tai viskas gyvenime nutinka dėl kažkokios priežasties“, – svarsto Saulius.
Jis supranta klebono Viliaus didelių darbų prasmę, puoselėjant Išlaužo Dievo Dvarą.
Neslepia, kad jis pats su žmona mėgsta ir visai kitokią aplinką – ramią, kur nėra daug žmonių. Dažnai nuvyksta į Tėvo Stanislovo Paberžę. Ten – paprasta medinė bažnytėlė, mažai išorinio blizgesio, tačiau, pasak Sauliaus, daug dvasinės ramybės.
Tikrasis lūžis
Ekstraordinariniu Komunijos dalintoju tapti jį pastūmėjo ir dar vienas gyvenimo įvykis. Jis įvyko susidūrus su liga.
„Jeigu taip tiesiai pasakius, į gilesnį tikėjimą aš prieš ketverius metus atsiverčiau“, – patikina Saulius.
Nors iki tol tikėjimas visada buvo jo gyvenimo dalis – bažnyčia, malda, šeima, tarnystė, tačiau liga privertė į daugelį dalykų pažvelgti dar kitaip.
„Kai susirgau onkologine liga, į daug ką pradėjau žvelgti kitaip“, – šiandien sako jis.
Saulius pasakoja, kad tuo metu vėl pradėjo daug skaityti. Jo rankose netikėtai atsidūrė dešimties tomų Marijos Valtortos knyga.
„Taip man buvo atskleista Evangelija. Tai mane vertė keistis iš esmės“, – teigia jis.
Apie ligą jis kalba atvirai. Ne todėl, kad norėtų grįžti į skaudžius prisiminimus, bet todėl, kad mano, jog sergančiam žmogui dažnai labiausiai trūksta paprasto žmogiško ryšio.
„Tavo pažįstami žmonės, dažnai ir bičiuliai, tiesiog dingsta. Jie bijo paskambinti, paklausti, kaip jautiesi, nes nežino, kaip pradėti kalbą ir ko klausti. O sergančiajam kaip tik norisi bendrauti“, – sako Saulius.
Po operacijos Saulius pasirinko gydymą pagal Šv. Hildegardos tradiciją, naudojo vaistinius augalus.
„Kabinausi į gyvenimą. Aš tikėjau. Reikia labai tikėti. Manau, kad man tai padėjo“, – patikina jis.
Šiandien jis pasveikęs. Už savo pasveikimą yra dėkingas ir klebonui Viliui, ir visai bendruomenei, kuri tikrai daug meldėsi ir padėjo tuo sunkiu laikotarpiu. Savo istoriją pasakoja kaip asmeninę patirtį, kurioje svarbią vietą užima tikėjimas. Būtent ligą jis laiko tuo momentu, paskatinusiu eiti kur kas gilesnio dvasinio tobulėjimo keliu.
Gyventi „nuo dūšios“
Saulius neslepia – šiandien jam tenka daugiau dėmesio, nei norėtųsi.
„Nors esu tik mažas sraigtelis“, – nusijuokia jis.
O jo ir žmonos Vilmos siekiamybė visada buvusi paprasta – gyventi savo gyvenimą, rūpintis šeima, eiti tikėjimo keliu.
Šalia jo – žmona, su kuria visą gyvenimą, kaip pats sako, žiūri viena kryptimi. Kartu sekmadieniais bažnyčioje, kartu atlaiduose, Šeimų dienose, kelionėse. Šalia – vaikai, anūkėlė, draugai ir žmonės, su kuriais keliai susipynė dar Šeštokuose ir kurie atsirado vėliau.
O sekmadieniais Saulius vėl ateina į Išlaužo bažnyčią. Ne todėl, kad taip reikia. Todėl, kad nori. Todėl, kad pažadėjo. Ir, svarbiausia, todėl, kad jį traukia. Kad negali kitaip.
