Dineta Babarskienė
Teizų bibliotekininkė Daiva Karaliūnienė Knygų mugėje Vilniuje įsigijo naujausią Irenos Buivydaitės knygą „Rožių dvaras“ ir dar išgavo rašytojos pažadą apsilankyti Teizuose vėl, mat čia ji lankėsi 2015 metais.
Autorė tuomet Vilniuje pažadėjo ir pažadą tesėjo. Ji vėl įžengė į Teizų biblioteką, pilną skaitytojų, ją maloniai nustebinusių, o dar ir tie saldūs žodžiai, jog noriai skaito jos knygas, tiesiog per naktį „praryjantys“, mat negalintys atsitraukti, gerai nuteikė. Kad rašytoja Irena Buivydaitė mylima skaitytojų, tuoj įsitikinome, mat jos naujausia knyga „Rožių dvaras“ ir Teizuose buvo išpirkta dar prieš renginį. O ant stalo susikaupė visa krūva jau anksčiau rašytojos išleistų knygų, tad autorė vos spėjo pasirašinėti. „Ko gero, visos mano knygos“, – garsiai mąstė I. Buivydaitė, tokių skaitytojų pamiltų romanų kaip „Tikros ir netikros seserys“, „Kitapus veidrodžio“ ir „Nebaigta kalnų sakmė“ autorė. „Rožių dvaras“ – jau tryliktoji jos knyga. LATGA duomenimis, I. Buivydaitės knygos yra vienos skaitomiausių Lietuvos bibliotekose. O tądien Teizų bibliotekoje Irena Buivydaitė su savo knyga „Rožių dvaras“ buvo sutikta itin įdomiai: su daina „Skinsiu raudoną rožę“, kurią dainavo visi kartu – ir skaitytojai, ir pati Irena – ir Linos Jankauskienės floristikos darbų paroda „Miegančios gėlės“.
Intymių meilės scenų niekada neaprašinės
Alytiškė rašytoja Irena Buivydaitė-Kupčinskienė sako, iš mažos kibirkštėlės gimusiame naujausiame savo romane „Rožių dvaras“ ji daugiausiai dėmesio skyrė žmonėms ir jų likimams atskleisti. „Visi mano romanai gimsta iš mažos kibirkštėlės, kokio nors mažo epizodo, kartais visiškai tolimo pagrindiniam siužetui, kuris atsiranda vėliau. Šį kartą mane įkvėpė viena scena, kurią stebėjau važiuodama autobusu Italijoje. Vėliau ji tapo tik viena iš romano siužetinių linijų, nes norėjau rašyti apie kelias šeimas, kurių istorijos persipina. Taip gimė istorija „Rožių dvaras“, – paprastai pasakoja rašytoja. Gal todėl alytiškės knygos Lietuvos bibliotekose yra dažniausiai išduodamų knygų sąrašo viršūnėje, o bibliotekose laukiančių jų paskaityti rikiuojasi ilgos eilės. Ko gero, trylikta – ne paskutinė knyga? „Trylika – toks skaičius, kad reikia rašyti toliau“, – sako ji prisipažindama, kad trylika tai tikrai daug. Kai kas per visą gyvenimą išleidžia tik vieną knygą ir tampa įžymus, kiti skaičiuoja dešimtimis ir netgi šimtais. „Yra tokių rašytojų, kurie išleido daugiau kaip 200 knygų. Pavyzdžiui, amerikiečių rašytoja Nora Roberts, kuri tik ketveriais metais vyresnė už mane, jau yra išleidusi 225 romanus. Tiesą sakant, tai man sunkiai įsivaizduojama. Rašymas gal neturėtų būti serijinė gamyba“, – kalbėdama svarsto ji. Vieni teiziškiai jau buvo skaitę naujausią Irenos knygą, kiti dar ne, bet klausimų turėjo visi. Ar atpažinsime vietovę, kur vyksta romano veiksmas? „Rožių dvaras įsikūręs netoli Vilniaus, bet šiame romane miestas man nelabai svarbus, svarbiausia yra žmonės ir jų likimai. O štai mano romanų „Ironiški stebuklai“ ir „Geriausios draugės“ herojai gyvena Alytuje, vaikšto miesto gatvėmis, pietauja gerai žinomose kavinėse, netgi dirba savivaldybėje“, – sako ji. O ar herojės pačiai rašytojai artimos? „Dukra man sako, kad kokios čia herojės. Tai tu, mama“, – juokėsi pasakodama rašytoja. O įvykiai? „Ne, aš neaprašinėju tikrų įvykių, viskas būna išgalvota, nenoriu prisirišti prie tikrų istorijų, pasikliaunu savo fantazija“, – sako rašytoja. O tada jau įsidrąsinusi bibliotekininkė Daiva paklausė, ko jos vienas skaitytojas prašęs pasiteirauti: gal intymių scenų pagaliau Irenos romanuose atsiras? „Sekso scenų mano romanuose nebus. Tai tiesiog ne man. Intymių meilės scenų niekada neaprašinėsiu – lai tai lieka už šydo ir mūsų vaizduotėse“, – griežtai net ranka modama sako rašytoja.
Kūrėja kalbino kūrėją
Floristikos darbų parodos „Miegančios gėlės“ autorei Linai Jankauskienei klausimų turėjo ir rašytoja Irena Buivydaitė. Ponios Linos dekoruota knyga iškeliavo ir į rašytojos namus. „Mokiausi, dėliojau ir žiūriu, kad payksta“, – kukliai kalba pati floristikos darbų autorė Lina Jankauskienė. Anot jos, net paprastų šakelių ji dabar neišmetanti, o dekoratyvinėms puokštėms panaudojanti. Vienas gėles gaminanti pati, kitas perkanti. Įstabūs darbai – jos fantazijos vaisius. „Velykoms iš šieno pagaminau kiškius“, – paaiškino ji, kaip tarp gėlių mieli kiškučiai atsirado. Stilingi vokeliai, puokštelės, gėlės dekoruoti šventinį stalą – viskas, ko reikia širdžiai pamaloninti, akį paganyti, jubiliatą nustebinti, pačiam pasidžiaugti.
Lietus tik į gera
Tądien buvo gera proga apdovanoti, pasveikinti ir pavasarinių fotografijų konkurso „Pavasario grožybės ir linksmybės“ nugalėtoją Aidą Jeriominaitę, kuri juokavo skubanti pietų miegelio miegoti su savo mažąja atžala.
Malonius pašnekesius keitė Daivos Karaliūnienės ir Gintaro Gražulevičiaus dainos.
Tad tiek visko daug Teizų bibliotekoje tądien vyko. O bibliotekininkė Daiva Karaliūnienė visų labiausiai džiaugėsi lietumi. „Jei ne lietus, tai, ko gero, daugelis savo darželiuose kapstytumėtės ir nebūtumėte atėję“, – šypsodamasi sakė ji, sveikindama visus dar ir Šeimos dienos proga bei nuoširdžiai prisipažindama, jog bibliotekos skaitytojai jai – antra šeima.