Lina Sviderskienė
Mano rankose dvi naujausios rašytojos Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knygos – „Erškėčių kelias“ ir „Atminties sodai“ – gražiai papildančios didelį autorės kūrybinį kraitį, o kartu ir mano asmeninę bibliotekėlę.
Knyga „Erškėčių kelias“ skirta „Tremtiniams, pasmerktiems negrįžti ir sugrįžusiems į Tėvynę“. 2021-ieji primena klaikųjį birželį, kai prieš 80 metų prasidėjo žiauriausia masinė nekaltų žmonių deportacija į Rytus, į Šiaurę – į mirtį, į netektį… Lietuva neteko geriausių savo sūnų ir dukterų – mokslininkų, tarnautojų, mokytojų, dvasininkų, ūkininkų… Apie juos rasime biografines apybraižas, kuriose tremtinių patirtų kančių nenusineša Laikas.
Knygą sudaro keletas skyrių: pirmajame „Esu pašauktas…“ skaitytojas atras apybraižas apie kunigą, gulagų kankinį Zigmą Neciunską-Elytę ir kunigą monsinjorą Alfonsą Svarinską, kovotoją ir kankinį už Bažnyčią ir Tėvynę. Antrasis skyrius skirtas mokytojams, kankiniams už Tautos laisvę: Konstantinas Bajerčius žiauriai nukankintas per vieną naktį Alytaus NKVD būstinėje, palaidojimo vieta lig šiol nesurasta; Juozas Mičiulis, Alytaus mokytojų seminarijos įsteigėjas ir pirmasis direktorius, jo kančia ir skleidžiama šviesa Karelijos Mordovijos lageriuose ir kt. Manyčiau, kad ši asmenybė galėtų sudominti ir Lazdijų krašto skaitytojus. Galbūt čia dirbo ne vienas mokytojas, baigęs Alytaus mokytojų seminariją, nes ji buvo vienintelė Pietų Lietuvoje, o karo metais kurį laiką ir visoje Lietuvoje veikusi institucija, kuri rengė pradžios mokyklos mokytojus.
Rašytoja savo knygoje atskleidžia laisvės kovotojų šeimų likimus. Adolfo Ramanausko-Vanago tėvas, sūnus Albinas ir duktė Aldona belangiu traukiniu išdundėjo į Rytus (apybraiža „Partizano sesuo“). Jautriai pavaizduoti Aldonos Ramanauskaitės-Sujetienės lemties keliai. Autorė bene pirmoji ryžosi atskleisti Adolfo Ramanausko-Vanago rankraščių likimą. Juk skaitydami jo knygą „Daugel krito sūnų“, nesusimąstome, kaip išliko rankraščiai ligi Atgimimo ryto. Bebaimių sergėtojų buvo daug. Apie vienus iš jų atrandame apybraižoje „Šventoji paslaptis“.
Apybraižose „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika ir jos pirmasis redaktorius“ bei „Kunigo Antano Skelčio SDB lemties keliai“ sutinkame mūsų gerbiamą ir mylimą kraštietį kardinolą Sigitą Tamkevičių. Tai guvus Seirijų vidurinės mokyklos mokinukas, kurio popamokinės veiklos, kai jis keliavo per Bagdanonių ir Mikabalių kaimus, Seirijus ir Krikštonis, padėdamas nuo tremties besislapstančiam kunigui, niekas nežinojo. Bebaimis kunigas Sigitas Tamkevičius stovėjo prie „LKB kronikos“ lopšio, ruošdavo mikrofilmus, veždavo juos į Maskvą. Svarbiausia, kad laikas jo neatitolino nuo gimtųjų vietų, kardinolo Sigito Tamkevičiaus apsilankymų sulaukiame Seirijų bažnyčioje ir mokykloje.
Manau, kad alytiškė rašytoja Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė savo knyga „Erškėčių kelias“ gražiai pagerbė Lazdijų kraštą ir jo žmones.
Ši knyga yra puikus šaltinis istorijos mokytojų pamokoms ir moksleiviams, kurie turėtų žinoti apie savo artimųjų ar protėvių kančią. O mes, skaitytojai, panašaus turinio knygose atrandam vis naujų ir naujų potyrių ir išgyvenimų.
Iki šiol rašytoją pažinojome kaip prozos kūrėją, todėl maloniai nustebome, kad į „Atminties sodus“ prisiminimai apie mamą, mokyklą, šviesuolius mokytojus, Tautos didvyrius, kitus artimiausius žmones, išmokiusius skirti gėrį nuo blogio, formavusius požiūrį į gyvenimą, šeimą, meilę gimtiems namams, atsakomybės jausmą, pirmoje knygos dalyje sugulė eilėmis. Knygą autorė dedikuoja „Brangiai Mamai, dėkodama už meilę ir gyvenimą“.
Todėl plačiausia žmogiškųjų jausmų gama atsiskleidžia eilėraščiuose apie šviesios atminties mamą, nes tik jos glėbyje autorė jautėsi laiminga:
„Visa, kas manyje yra gero, gavau iš Mamos. Joje glūdėjo menininkės talentas, buvo gailestinga, jautriasielė, darbšti, kilniaširdė… Visa, ką savo gyvenime pasiekiau ir atlikau, yra tik dėl to, kad šalia buvo Mama, patarianti, pamokanti, užtarianti, atleidžianti.“ Su dideliu skausmu autorė eilėmis išreiškia mums visiems gerai pažįstamą dvasinę tuštumą, liūdesį, namų židinio šaltumą, iškeliavus Amžinybėn Mamai.
Autorės Mamos Jadvygos Kalviškytės-Biliuvienės kūrybiniai darbai panaudoti ir knygos iliustracijoms.
Jautrios eilės ir skaitytoją skatina paklaidžioti po savo prisiminimų sodus. Jie ateina per Tėviškę, lydimi Senelių ir Tėvų dvasios, vaikų ir anūkų bičiulystės ir artumo. Prisiminimai kiekvieną mus nuveda į Tėvų namus, vaikystę, susodina į mokyklinius suolus, priartina draugų bei mokytojų veidus ir balsus.
Mes, kaip ir autorė, taip pat turime savo mokyklos langus, kurie „kadaise atrodė dideli ir šviesūs…“ („Langai“) ir laiptus, „kuriais lipo mokytojai ir bėgo mokiniai“ („Laiptai“).
Verta, kad tokias gražias mintis apie meilę, namus, šeimą, pagarbą Tėvams ir mokytojams paskaitytų jaunimas, atradę šiuos leidinius savo mokyklų bibliotekose.
Antroje knygos dalyje pateikta rašytojos publikuotų darbų bibliografijos rodyklė, apimanti 1973–2021 metus . Joje 409 bibliografijos įrašai, iš jų 134 originalūs autorės darbai, tarp jų 18 knygų, moksliniai ir mokslo populiarinimo straipsniai, publikuoti Alytaus miesto laikraščiuose, „Mokslo Lietuvoje“, istorijos paveldo metraštyje „Terra Jatwezentorum“ („Jotvingių kraštas“), „Lietuvos aide“, „XXI amžiuje“, Kanados lietuvių „Tėviškės žiburiuose“ ir kituose.
Didelį rašytojos darbą puikiai įvertino prof. habil. dr. Ona Voverienė: „Dzūkija ir alytiškiai gali tik pasidžiaugti ir didžiuotis turėdami kūrybingą ir darbščią Asmenybę, rašytoją, poetę, Mokytoją Elvyrą Biliūtę-Aleknavičienę, garsinančią šį Lietuvos kraštą ir jo kultūrą savo knygomis ir kūryba. O mes džiaugiamės ir didžiuojamės, turėdami šalia mielą profesijos ir plunksnos kolegę, nuoširdų žmogų, inovatyvią kūrėją.“