Dzūkų žinios

Čiulba ulba“ belaukiant: kas vienija ežero mitologiją, kaimo turizmą, poetą Sigitą Gedą ir tradicinius dzūkiškus šokius?

Dalintis:
Bedainuojant miškuose, 2022 m. (Nuotr. aut. Juris Zalāns.)

Pokalbis su Egle Kašėtiene – pagrindine festivalio sumanytoja bei organizatore, neseniai tapusia mama

Apie Eglę Kašėtienę sužinojau atsitiktinai iš savo draugės, kuri dirba Varėnos bibliotekoje, klausiau jos apie apylinkėje gyvenančius įdomius, įkvepiančius žmones. Nieko be rūpintojėlių drožėjų ar poetų apie miško ir kaimo pirkių grožį nesitikėjau, nors jų laukiau ir lauksiu išskėstom rankom (bet koks judėjimas ir kūryba kaime šiandien verta katučių), bet vaikystės draugė atsiuntė man ekrano nuotrauką su Eglės Kašėtienės veidaknygės profiliu, ir man iš nuostabos ir susižavėjimo atvipo žandikaulis: kiek Eglė, gyvendama mažame pasienio kaimelyje daro ir spėja. Mūsų pokalbį teko atidėti, nes taip jau sutapo, kad mano nuostabos dieną Eglės ir Roko Kašėtų šeima susilaukė dukrytės.

Kiek vėliau, kalbėdama su Egle, supratau, kad ne viskas ir jos daržuos kaip per sviestą, kad toliau nuo sostinės šurmulio, gyvendama miškais apsuptame Krokšlyje, dėl Dzūkijos bei jos kultūros ateities jai tenka ne tik rimtai sukti galvą, bet ir juodai ištisus metus dirbti.

Šiandien, versdamasi kūlio, ji siunčia man balso žinutes – ne už kalnų Eglės ir Roko šeimos bei nuostabių jiems talkinančių savanorių organizuojamas festivalis „Čiulba ulba“, vienintelis dzūkų kultūrai (ir vienintelis apskritai regioninei kultūrai) dedikuotas festivalis šalyje, subalansuotas dzūkams, bet tinkantis visiems, gyvenantiems po saule – renginys atviras ir kviečiantis visus, kam šis kraštas mielas, jungtis į vieną didelę šeimą.

Festivalis vyks Bertašiūnų kaime liepos 13–16 dienomis ir apie jį, jei ne šis pokalbis gal ir tu, mielas skaitytojau, nesužinotum ir nenuvažiuotum.

Apie džiaugsmus ir rūpesčius organizuojant turiningas festivalio dienas ir naktis kalbame su Egle Kašėtiene.

Dėl ko daugiausiai teko išlieti prakaito organizuojant festivalį?

– Na, turbūt pirmiausia, dėl mūsų pačių užsispyrimo kasmet „Čiulba ulba“ rengti vis kitoje Dzūkijos vietoje. Vietą ateinantiems metams parenkam pagal tai, kokio gi Dzūkijos šviesuolio ar verto ypatingo dėmesio žmogaus gimimo metines galėtume paminėti. Taigi festivalis keliauja ten, kur ta asmenybė gimė ir gyveno.

Turbūt gali įsivaizduoti, kad toks konceptas turi dvi puses: vis augančiai festivalio bendruomenei be galo įdomu kaskart pažint vis kitą vietovę, jos gamtą ir kultūrą bei daugiau sužinoti apie tais metais minimą žmogų, bet čia kartu ir didysis mūsų vargas – tik pasibaigus vienam festivaliui, jau lekiame į tą vietovę, kur gimė ar gyveno kitų metų asmenybė – ieškome tinkamos lokacijos fesitvaliui įvykti. Praeitą rugpjūtį, nutarę, kad 2023 m. festivalį skirsime poetui Sigitui Gedai (jam šįmet būtų suėję 80 metų!), išvažinėjome jo gimtąjį Veisiejų kraštą skersai išilgai, apžiūrėjom virš 40 lokacijų, tame tarpe ir jo gimtąjį Paterų kaimą, kiekvieną vertinome pagal daugybę kriterijų, svarbių festivaliui įvykti. Sunkiai, tačiau galiausiai pasirinkome vietą.

Taigi, viena vertus mums patiems labai smagu kasmet nerti vis į kitą temą, pirmiausia patiems pažinti, o paskui ir festivalio bendruomenę pakviesti patirti vis kitą Dzūkijos kampelį ir jo kultūrą, kasmet sukurti unikalią programą, kuri niekada nebepasikartos, tačiau visa ūkinė, logistinė renginio organizavimo pusė dėl to yra be galo sunki. Viską – pradedant programos veiklų išdėstymu erdvėje, baigiant geriamo vandens ir elektros pajėgumų niuansais, vyresnių programos dalyvių apgyvendinimu – kasmet turime suorganizuoti daugybę dalykų iš naujo. Kasmet vis kiti iššūkiai.

Tačiau bent kol kas savo keliaujančio festivalio koncepto keisti neketiname, nes vis dar jame įžvelgiame daugiau džiaugsmų nei vargų. Ypač smagu, kad festivalis, atvykęs vis į kitą Dzūkijos vietovę, „pajudina“ ir tos vietos bendruomenę, ne tik primena jai apie jų kraštuose užgimusį ypatingą žmogų, bet ir kiekvienais metais į mūsų savanorių-organizatorių gretas privilioja naujų žmonių, kurie paskui keliauja su mumis toliau ir padeda savo įsitraukimu!

Na, ir ne ką mažiau prakaito tenka išlieti dėl finansų. Stambių kasmetinių rėmėjų mums kol kas nepavyksta atrasti, bet dėl to pasiskųstų ir daugybė kitų kultūros renginių. Taigi kasmet skrupulingai rašome paraiškas Lietuvos kultūros tarybai, ir iki šiol ji visus keturis festivalius finansavo. Tačiau čia reikėtų pabrėžti, kad finansuojama, tarkim, 1/3 viso festivaliui surengti reikalingo biudžeto. Likusią dalį turime susirinkti kitais būdais, pavyzdžiui, parduodami bilietus ar savo specialią atributiką. Jei tik galėtume, darytume festivalį iš vis nemokamą, kad nei vienam, kurio širdis čia šaukiasi, nebūtų kliūties jame sudalyvauti. Todėl bent jau fiksuojame žemiausias kainas, kokias galime pasiūlyti – mums svarbu, kad pirmiausia čia suvažiuotų regiono žmonės – nenorime šio festivalio padaryti prabangos preke. Žinoma, patiriame daug finansinio streso, nes visada, skelbiant renginio datas ir programą, esame dideliame „minuse“ ir niekada nežinome, ar pavyks „išeiti ant nulio“ – negalime atspėti, kiek žmonių šįmet susirinks, ar nepagadins renginio ir nesumažins dalyvių koks škvalas. Visus metus su komanda dirbame iš širdies – visiškai savanoriškai, bet kaskart savo likimą pasitinkame jau pačiame festivalyje.

Festivalis yra Dzūkijos kultūros šauklys, bet jaučiu, kad jo dvasia neša globalią žinutę apie nykstančias tradicijas, kalbas, visuotinę paveldo užmarštį. Kaip skambėtų festivalio misija iš tavo lūpų?

– Taip, tai tiesa, ypač jei pati tą pajutai dar net nespėjusi sudalyvauti „Čiulba ulba“. Galėtume kalbėti plačiai, apie pasaulį, bet renkamės sau patiems mielą kraštą ir bandome pasirūpinti bent juo.

Pirmoji mūsų misija – burti bendraminčių bendruomenę. Nes be bendruomenės niekas nesikeis. Norime apjungti tuos po Lietuvą išsibarsčiusius žmones, kuriems rūpi Dzūkija, kurie turi su šia žeme ryšį – pirmiausia kreipiamės į žmones, kuriems rūpi šio krašto ir jo kultūros ateitis. Šiandien regiono kaimai baigia ištuštėti – juose jaunimą sutiksi tik vasarą leidžiant savaitgalius ar lankant senelius. Deja, ne tik čia, bet ir visoje Lietuvoje ir daugybėje kitų šalių situacija panaši: jaunesnės kartos perspektyvų kaime dažnai nemato ir traukia į miestus, o kaimuose lieka tik vyriausios kartos gyventojai, taip pat ir jaunesni, bet dažnai degradavę, į alkoholį stipriai įnikę žmonės. Yra išimčių, bet bent mūsų krašte jų gana nedaug.

Man širdyje neišeina susitaikyti su tokiu regionų likimu. Baisu įsivaizduoti tai, kas mūsų lauks, jei ir toliau viskas klostysis ta pačia linkme – turėsime Lietuvą su gyventojais keliuose didmiesčiuose, ir regionus, kurie tiesiog bus tarsi milžiniški vasarnamių ir pamirštų sodybų griuvėsių kvartalai.

Mes ir patys atsikraustėme čia gyventi ne todėl, kad tai būtų labai paprasta – priešingai, iššūkių tikrai nemaža, visos paslaugos sunkiau pasiekiamos. Bet mums rūpi šis kraštas, mes jį be galo mylime. Gal naivoka, bet norime tikėti, jog jis dar atgims, kad žmonės grįš čia gyventi, auginti vaikus, dirbti, tęsti bei jautriai transformuoti šių vietovių tradicijas.

Šių metų festivalio frazė – „Palaimyci ciej, katriej paraina namo“ – tai žodžiai iš Sigito Gedos eilėraščio. Mums jie kalba ir apie mūsų svajonę – kad žmonės, „atsikandę“ miesto gyvenimo, iš naujo įvertintų šį kraštą ir grįžtų į jį ne tik poilsiauti, bet gyventi.

Idėja organizuoti šį festivalį kilo ieškant būdų, kaip stiprinti regioninę dzūkų tapatybę, populiarinti dzūkų kultūrą ir pakviesti jaunąsias dzūkų kartas giliau pažinti savo krašto tradicijas, istoriją, gamtą, didžiuotis sava tarme, įkvėpti kurti regioninės kultūros pagrindu. Taigi festivalis ne tik atiduoda pagarbą senosioms krašto tradicijoms, bet ir rūpinasi regiono kultūros ateitimi.

Šis festivalis – tai galimybė dzūkų jaunimui per patirtį pažinti savo krašto istoriją, tradicijas, kraštovaizdį ir gamtą, prisiliesti prie Dzūkijos istorijos ir kultūros, išmėginti save tradiciniuose amatuose, žygiuose, padainuoti ir pašokti dzūkiškai, stebėti šiuolaikinių menininkų kūrybą atsispiriančią nuo Dzūkijos kultūros ir gamtos, rasti įkvėpimą ir patiems kurti dzūkų kultūros pagrindu.

Tikime, kad siekiant stiprinti regioninį identitetą bei ryšį su savo kraštu yra be galo svarbu prisiminti iškilias šio krašto asmenybes – žmones, kurie (vieni sąmoningai, o kiti – ne) savo rankomis, mintimis ir darbais kūrė gražius dalykus tiek Dzūkijos, tiek visos Lietuvos labui. Šie žmonės, gyvos jų gyvenimo istorijos bei darbai yra nuostabus tiltas megzti asmeninį ryšį su savo kraštu.

Galiu pavardinti ir daugiau tikslų, kurie mus sutelkia šiam darbui.

Mes siekiame apjungti artimas šiuolaikinio meno ir dzūkų tradicinio kultūrinio paveldo sritis, taip mažinant atskirtį tarp šiandienos aktualijų ir praeities tradicijų.

Bandome padėti dzūkams pastebėti, įvertinti savo krašto tradicijas: jas tęsdami jie stiprintų savo tapatumą bei prisidėtų prie kultūrinio regiono identiteto stiprinimo.

Mums svarbu aktualizuoti dzūkų kultūrinį paveldą per raiškos formų įvairovę, sudarant sąlygas patyriminiam santykiui su tradicija, mažinti atstumą tarp atlikėjo ir žiūrovo.
Kviečiame iš naujo atrasti, giliau pažinti tradicijas, sudaryti sąlygas žinių mainams, skirtingų kartų bendravimui, skatinti tautodailininkų bei kitų kultūrinio paveldo puoselėtojų, taip pat ir tarpsritinį bendradarbiavimą, burti Dzūkijai neabejingų žmonių bendruomenę.

Siekiame populiarinti tradicinį dainavimą, šokį ir senuosius amatus, auginti jaunąją mokančių dainuoti bei šokti dzūkų kartą, ugdyti naują pamainą seniesiems krašto amatininkams.

Turime net ir tokį tikslą – skatinti tarminį kalbėjimą bei kūrybą. Įkvėpti dzūkus vėl prabilti, o galiausiai ir kurti tarmiškai, padėti tarmei atgauti orumą, atverti tarmę kaip unikalią modernios kūrybinės raiškos priemonę.

Neužmirštame ir gamtos, supančios žmones, lėmusios jų gyvenimo būdą ir net kultūrą – kasmet stengiamės supažindinti festivalio dalyvius su Dzūkijos gamtai svarbiais aplinkosaugos aspektais, ugdyti pagarbą supančiai gamtai.

Festivalio programa mirga nuo pranešėjų, mokymų, užsiėmimų, parodų, pasidainavimų ir vakaruškų, ar galėtum bent į keletą jų dėmesį atkreipti, o vėliau šokio žingsniu ir patys įsisuksim. Kaip tą vilkelį reiktų keletą kartų spustelti, įsukti, įžeminti, o vėliau patys, pamatysi!

– Tai pats sunkiausias man klausimas. Tiesiog į programą neįtraukiame nieko, kuo abejotume ar laikytume ne itin svarbiais dalykais. Kiekvieną dalyvį atsirenkame labai kruopščiai ir iki smulkmenų suderiname jo vykdomą pas mus veiklą. Na, gal atkreipčiau dėmesį į tai, ko pati labiausiai šįmet nekantrauju pamatyt. Be galo laukiu trijų talentingų menininkių (K. Žernytės, S. Norkutės, Š. Pečiukonytės) instaliacijos „Pelanai“, skirtos Sigito Gedos asmenybės įvairiabriauniškumui – „užsičiūrinu“ sau vietelę ir dieninėje, ir naktinėje ekskursijoje. Tada labai laukiu Dalios Blažulionytės ir Mindaugo Lapelės bendros paskaitos apie tai, kaip skirtingos gamtinės sąlygos nulėmė skirtingus dzūkų gyvenimo būdus (gi yra šilų, grumtų, panemunių, paežerių dzūkai!), dar nekantrauju išgirsti Linos Žukauskienės paskaitą apie paežerių dzūkus (apie juos iš vis beveik nėra kalbama, ogi mes kaip tik jų krašte būsim!), o taip pat ir Daivos Vaitkevičienės paskaitą apie ežero mitologiją ir ežerų vardų reikšmes. Oi, o dar jau metus vis spėlioju, kokių naujų minčių išsinešiu iš Jurgos Jonutytės paskaitos „Apie tradiciją neidealizuojant: ką, iš ko ir kaip mes perimame“!

Ko dar laukiu? Specialiai festivaliui kuriamo performanso „GEDOjimai arba J.P.T. kreipimasis į S.G.“, katrį kuria puiki trijulė: Justas Tertelis, Petras Lisauskas ir Toma Čepaitė. Meluočiau, jei neprisipažinčiau, kad labai jaudinuos ir nekantrauju išvysti savo vyro Roko Kašėtos suburtos grupės „Šėpa“ programą. Padėjau S. Gedos eilėraščių vertimo (pargrąžinimo) į jo gimtą dzūkų šnektą darbuose, bet nebuvau nei vienoje jų repeticijoje, tad net neįsivaizduoju, koks čia avangardas laukia. Tik turiu nuojautą, kad bus labai labai gerai.

Žinau, kad su snaudžiančia ar žindoma dukrele kasvakar palinguosim prie laužo, kur kartu dainuosim dzūkų senąsias dainas, pačiai turbūt šįmet neteks, bet jum tikrai rekomenduoju pašokti vakaruškose ir ne tik improvizuojant, bet pasimokyti ir kaip tie dzūkiški šokiai šokami – na, bent polkutės žingsnelį gal pavyks įkirsti.

Iš tikrųjų norėčiau paminėti kiekvieną renginį, kurį šįmet siūlome mūsų bendruomenei, bet užimčiau keletą lapų. Geriau patys paskaitykite programą, ir žinau, rasite ten tai, kas labiausiai įdomu jums!

Festivalis skaičiuoja ketvirtus metus, ar manai kad sulauks ir penktų?

– Be abejonės. Jei pavyko ketvirtąjį surengti per patį organizacinį įkarštį mums susilaukus pirmagimės, tai penktąjį jau gal ir ji padės suorganizuoti. Juokaujam, kad auginam naują savanorę, naują mūsų komandos narę, kuri padės ne tik kolorado vabalus nuo bulvių nurinkinėti (juokiasi). Na, o jei rimtai, tai mes jau turime be galo įdomių asmenybių, gyvenusių Dzūkijoje, metinių sąrašą penkiolikai metų į priekį. Jei komanda išliks tokia motyvuota kaip dabar, tikiu, surengsime ir dvidešimtąjį festivalį. Beje, aš jau dabar, likus savaitei iki ketvirtojo, nejučia prieš miegą imu sukti galvą dėl lokacijos kitų metų festivaliui, nes kaimo, kuriame gyveno penktojo festivalio asmenybė, šiandien tiesiog nebėra.

Kaip ir kasmet festivalis atiduoda duoklę iš Dzūkijos kilusio šviesuolio atminimui, šįkart tai Sigitas Geda. Sigito asmenybė įvairi ir žaisminga kaip ir pats „Čiulba ulba“ festivalis. Kokį santykį stengies išlaikyti festivalio programoje tarp Dzūkijos kultūros sklaidos ir jos šviesulių atminimo?

– Visada gera pakviesti žmones būtent ten, kur tas mūsų parinktas minėti žmogus gyveno. Tai unikali patirtis – pavaikščioti tais takeliais, kuriais vaikščiojo būsimas poetas, pasimaudyti ežere, į kurį, nušienavęs pievas, įšokdavo atsigaivinti, o išlipęs stebėdavo liūliuojančius lelijų ir lūgnių žiedus, paragauti obuolių nuo obels, sodintos dar S. Gedos tėvų – visi šie patyrimai priartina tą asmenybę, kurios neteko pažinti, arčiau mūsų. Kalbant apie šiųmetį minimą dzūką, pabuvęs jo krašte, net kitaip imi suprasti jo poeziją – skaitai ir tiesiog prieš akis regi tai, apie ką jis rašė – tai tikrai ypatingas jausmas.

Kasmet dalį programos renginių skiriame tų metų asmenybei pažinti – kadangi į festivalį atvyksta įvairiausio amžiaus žmonės iš labai skirtingų kontekstų, siekiame ir tą renginių pobūdį pasiūlyti kuo įvairesnį: nuo paskaitų ir diskusijų iki žygių ir performansų, instaliacijų. Taigi asmenybei skiriame maždaug 1/4 visos programos renginių, o likusi dalis aprėpia dzūkų kultūrą plačiąja prasme ir taip pat vyksta labai skirtingais formatais: nuo tradicinių dzūkų amatų mokymų, tradicinio dainavimo ir šokio mokymų, spektaklių, tarmiškos poezijos skaitymų iki kruopščiai sukurtos paskaitų programos (joje temos nuo liaudies medicinos iki mitologijos ar Dzūkijos tautinių mažumų istorijos), diskusijos, kasmet skiramos vis kitai karštai temai. Rūpinamės ir mažaisiais festivalio lankytojais – jiems sukuriame atskirą Vaikų kiemo programą, kurioje net ir sostinėje gimę ir dzūkiško kraujo tarkim vos ketvirtadalį teturintys vaikai gauna progą paklausyti dzūkų šnekta sekamų pasakų, pažaisti tradicinių šio krašto žaidimų, leistis į apylinkių gamtą ir pažinti jos gyvastį, prisiliesti prie šiaudo ar molio bei savo rankelėm sukurti dirbinį kartu su vaikus pamokančiu meistru.

Turbūt belieka pridurti, kad festivalio programoje renginiai, kuriuos skiriame būtent tais metais minimai asmenybei pažinti, yra visiškai ne „oficioziniai“, o organiškai įsiliejantys į visą tais metais sukurtą programą, subalansuotą būtent tai vietai. Kitais metais bus vėl viskas kitaip, bet nemažiau jauku ir sava.

Ar tiems, kurie liks skaičiuoti žvaigždžių palapinėse, turi praktinių patarimų? Ko nepamiršti?

– Kadangi festivalis vyks prie ežero, tad jei esat nusiteikę panaktinėti, siūlau arba drauge su visais dainuoti prie laužo (galima ir klausytis, jei labai nedrąsu), arba eiti į vakarušką patrepsėti, dzūkiškų (o šįmet dar ir lenkiškų!) šokių pramokti. Kodėl šitai siūlau? Ežeringas čia kraštas, o ten, kur drėgna, ten ir uodų temstant daug medžioklėn išsiruošia. Tai stovint prie laužo, dūmai kiek padės nuo jų apsisaugoti, o jei smarkiai šoksit – uodai nespės jūsų pagauti.

O jei rimčiau, pasiimkit žibintuvėlį, ką nors šiltesnio nakčiai, ypač rekomenduoju atvažiuojantiems ilgesniam laikui pasiimti su savimi sausų rūbų komplektą, kurį geriausia laikyti sandariame maiše – maža ką. Turėkit gertuvę – bus iš kur pasipildyti geriamo vandens. Dar pravartu turėti dujinę virtuvėlę, jei tame laike, kurį sunku pavadint – anksti ar vėlai naktį – išalktumėt (naktį maisto vagonėliai neveiks). Pati labai mėgstu būti nepriklausoma ir visada turėti galimybę pasidaryti atsigerti ar ko užvalgyt pačiai. Jei tik galite, atsikelkite ir suspėkite išeiti į puikius ryto žygius. Jie vyksta gan anksti, kol nekaršta. Ir žinoma, nepamirškit, kad čia galima maudytis ežere po saule, po žvaigždėm, ar lietuje – tad pasiimkit tai, ko šiam džiaugsmui jums reikia.

Na, ir paskutinis patarimas tokiems, kurie nemiega kaip užmušti: nepamirškit ausų kamštukų – gal laukia labai dainingai nusiteikę kaimynai, o gal varlių choras? Su pastaruoju teko susidraugauti praeitais metais Subartonyse, bet pirmąją naktį miegoti tikrai nebuvo lengva! Paskui pripratom ir dainavom kartu su tom varlukėm.

Kalbėjosi Akvilė Sedlevičiūtė

Festivalio svetainė (programa, bilietai ir kt. informacija): www.dzukuku.lt

Renginys feisbuke: https://fb.me/e/Dzbap8sR

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: