Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra Švietimas

Net kvailutėlė mintis, pasirodo, gali išvirsti į gan įdomius projektus

Dineta Babarskienė

Vidzgailų kaimo bendruomenės pirmininkė Dovilė Zilinkienė sako, kad jie per šiuos metus jau sugebėjo įgyvendinti net 7 projektus. „Vienas dar neįgyvendintas iki galo, dar vyksta neformaliojo suaugusiųjų švietimo veiklos“, – patikslina pirmininkė. Tiesa, iš viso ji per šiuos metus parašė 10 projektų: du buvo nesėkmingi, vieno – atsakymo dar laukia. Tikisi, be abejo, teigiamo.

Daugelį minčių projektams, ypač vasaros stovyklų veikloms, pamėtėja ne kas kitas, o patys vaikai

Džiaugiasi Dovilė ir iš Prezidento Gitano Nausėdos rankų gauta Lietuvos vėliava, kuri kol kas dar pagarbiai padėta dėžutėje, bet, kaip tikina pati pirmininkė, jau labai greitai plevėsuos Vidzgailuose. „Kad ne tik gražioje dėžutėje stovėtų, bet ir gražiai plevėsuotų“, – tarsteli ji.
„Didžiuojuosi mūsų dienos centro vaikais, kurie susitiko su pirmąja šalies ponia Diana Nausėdiene. Aš juos net pavadinau šauniuoju mūsų penketu, kuris išdrįso važiuoti į susitikimą, sakydami, jog turės nuotrauką, kokios niekas neturi. Buvo drąsūs: ir pasakojo, ir klausė. Dalyvavusieji vaikai prisipažino, kad mėgsta važinėti dviračiais. Tad prezidentienė pasakė, kad kitą kartą būtų smagu susitikti Lazdijuose ir pasivažinėti dviračiais. Vaikams tas itin patiko, o kas jau jiems patinka, tai jie greit pasigauna. Iškart parūpo, kada bus tas kitas kartas?“ – pasakoja šypsodamasi Dovilė.
Kol kas visa tai ateityje. Ateityje ir projektas, kuris šiemet nebuvo teigiamai įvertintas. „Daugelį minčių projektams, ypač vasaros stovyklų veikloms, pamėtėja ne kas kitas, o patys vaikai. Vienas žodį, kitas – ir, žiūrėk, aš pati užsikabinu. Labai norėjo vaikai plaukti baidarėmis, galvojome ir apie dar galimas aplankyti įdomias vietas Kapčiamiestyje. Šiemet šis projektas „nepraėjo“, pritrūko balų, per mažai dienų numačiau stovyklai, skyriau 3 intensyvias dienas, o reikėjo skirti tam 5. Bet vaikų norai ir svajonės nepamiršti. Šį projektą tobulinsiu, savo klaidas jau žinau, vėl teiksiu ir tikiu, kad kitais metais baidarėmis plauksime“, – įsitikinusi Dovilė.
„Net ir iš pradžių atrodanti kvailutėlė mintis, pasirodo, gali išvirsti į gan įdomius projektus. O ir į pagalbą ateina reikiami žmonės“, – patikina pašnekovė.

Kol kas dar sekasi: randa, kas paremia

„Iš ilgalaikių bedarbių programos, kaip aš trumpai vadinu, turėjome vieną žmogų, kuris dirbo vaikų dienos centre. Kitą turėjome iš jaunimo užimtumo programos. 70 procentų kompensavo savivaldybė, 30 procentų reikėjo savų lėšų. Ačiū Dievui, suradome rėmėją, kuris prisidėjo. Suma susidarė nemenka, tad labai džiaugiamės, kad dar vis surandame, kas mums pagelbėtų, paremtų. Kol kas mums dar sekasi“, – pasidžiaugia pirmininkė. Sako, kad tai itin naudinga, mat turėjo papildomą pagalbą darbuose.

Tapetų skrynioms lakstė po visą kaimą

„5 dienų vasaros stovykloje meninių veiklų netrūko. Ieškome vis naujų, kažko įdomaus, ko mes dar neišbandėme. Mūsų vaikai buvo itin susidomėję sapnų gaudyklėmis. 5 dieneles prie jūros šėlome, tai irgi vaikams labai patiko. Su suaugusiaisiais taip pat kuriame visokiausias grožybes“, – pasakoja Dovilė.
„Kažkas pirko puokštę gėlių parduotuvėje – pamatė susluoksniuotą smėliuką stikliniame inde, o jame susodinti augaliukai. Tuoj „nukentėjo“ kaimo žmonių palangių gėlės: juk reikėjo augalų atžalėlių. Vaikai susikūrė savo kompozicijas. Ne tik pasidarė, bet dar ir prižiūri. Susitarėme, kad jei jau numirs augaliukai, stiklinius indus parneš į dienos centrą: panaudosime kažkam kitam. Kol kas nė vienas dar nesugrįžo“, – pasidžiaugia pašnekovė.
Edukatorių vis sėkmingai suranda. „O ir visagalis internetas, „YouTube“ kartais labai pagelbsti“, – patikina Dovilė. Dėkingi visoms edukatorėms. „Kaip sukurti savo vitražą ant stiklo, pamokė Edita Juodaugienė. Jos dėka mes atsidžiaugti negalime savo piešiniais ant stiklo. Kita edukatorė, pasirodo, gyvenanti čia pat, kone už bendruomenės namų tvoros, tik dabar jau užsienyje apsistojusi, užsiima baldų restauravimu. Dėkingi Deimantei Utaravičiūtei. Mat mes etninės kultūros išsaugojimo projekte buvome nusimatę restauruoti, dekupuoti kraičio skrynias, tai ji mums parodė net du naujus būdus, kaip tai padaryti: su statybine apsaugine dažymo juostele ir senų tapetų likučiais“, – pasakoja pirmininkė. Deimantė sakė, kad užsienyje parduotuvėje tapetų gali atsiplėšti po metrą ar pusę ir pasižiūrėti, ar tinka tavo namų aurai. „Mes tapetų taip pat nepirkome. Perbėgome per kaimą, „prasisukome“ per kaimo gyventojus, ir tie, kurie neseniai kažką gražinosi, remontavosi, pasidalino tapetų likučiais. Tad savo darbui tapetų prisirinkome apsčiai – visokiausių. Pirkti tikrai nereikėjo, dar ir atliko, užteks ir ateičiai“, – džiaugiasi Dovilė. Sako, jog iš pradžių atrodė, kad smagiai „pasižaisime“, bet viskas išvirto į kur kas rimtesnius darbus. „Net ir vaikai jau bandė, kaip ir suaugusieji. Visi „užsikabino“, – tikina Dovilė.
„Mezgėme riešines. Jaunimo rankoms du virbalai nenorėjo paklusti, bet patirtis – įdomi. O ir karoliukai dar turėjo nugulti! Vienos įveikė iššūkį, kitos pusiaukelėje nusprendė, jog pakaks vargti. Na, pamėginta. O gal ir neprireiks? Jaunimas geba begalę kitų reikalingų dalykų. Kita vertus, pabandyta pasakyti, kad rudenį madinga riešinės. Brangu nusipirkti? Tai gal pačiam verta nusimegzti? Bandėme motyvuoti, bet reikia pripažinti, kad ne taip paprasta jaunajai kartai virbalus įvaldyti“, – šypsosi prisimindama Dovilė. Pastebi, kad siūti sekėsi kur kas geriau. „Ir siuvimo mokėmės. Siuvome pagalvėles. Ir kreivesnės, ir tiesesnės siūlės gavosi, bet jau ženkliai geriau nei su riešinių mezgimu“, – neslepia ji.
Itin smagus užsiėmimas – muiliukų gamyba. Tai visiems patinka. „Ši veikla visad susilaukia didelio susidomėjimo“, – pastebi Dovilė.
Jaunimui itin pravertė pokalbiai apie verslumą. „Įdomu, kad jie itin daug klausinėjo: o jeigu nepavyks įgyvendinti savo projekto, kas tada, kaip bus? Daug klausimų sulaukta, kas būtų nesėkmės atveju? Ar reikėtų grąžinti lėšas, ar yra galimybė pasitaisyti? Kažkaip klausimai ne iš optimistinės pusės liejosi, labiau jau iš pesimistinės“, – pripažįsta Dovilė.
„Jaunimo reikalų departamentas yra paskelbęs konkursą jaunimo erdvėms. Du kartus rašiau, bet nesėkmingai. Trečią kartą jau tikrai norisi parašyti ir nelikti už brūkšnelio. Juk sakoma, kad trečias kartas nemeluoja, o ketvirtas garantuoja. Norisi, kad ta jaunimo erdvė gyvuotų ir būtų finansuojama kaip vaikų dienos centras. Kitos galimybės atsivertų“, – teigia ji.
„Norų, minčių turime“, – neslepia bendruomenės pirmininkė ir pati sukasi, kiek įmanydama.

Moderniose bendruomenės patalpose – nė vieno kompiuterio

Prisipažįsta, jog ir pati nustebo, kai iš šeštadienį viešėjusų svečių iš Šakių savivaldybės Panovių bendruomenės išgirdo klausimą, kodėl tokiose bendruomenės patalpose nė vieno kompiuterio nėra? „Niekad nesusimąsčiau, o paskui net pagalvojau, kad vaikai niekad nė neprašė kompiuterių. Jie, čia atėję, imasi kitų veiklų. Matyt, jau tas nuotolinis mokymasis turėjo įtakos, pabodo sėdėti prie kompiuterių, tad vaikai mieliau imasi kitų veiklų“, – svarsto ji.
Sako, kad svečiai prajuokino klausdami, ar čia kas išvis gyvena, mat tik viena gatvelė, o bendruomenės namai – puikūs. „Klausimų sulaukiau begalės: kas, kaip, kodėl? Domino paprasti buitiniai klausimai: ar rajono savivaldybė prisideda sumokant už vandenį, elektrą, šiukšlių mokestį. Pasidžiaugėme, kad mes patys kol kas gebame tai padaryti“, – prisipažįsta pirmininkė.
Tad kur vis dėlto slypi Vidzgailų kaimo bendruomenės sėkmė? Rodos, tokia maža bendruomenė, o tiek nuveikta, tiek projektų parašyta, įgyvendinta? „Na, gal ne patys aktyviausi rajone, mat esame nedidukai, bet kad aktyvūs, tai tikrai“, – džiaugiasi savo bendruomenės žmonėmis pirmininkė. Sako, žmonės, pabandę vieną veiklą, bando ir vėl, taip ir sukasi ratas. „Kad ir kaip beskubėdami, susirenkame porai valandų, žiūrime, kad jau prabėgo keturios valandos“, – prisipažįsta Dovilė.
O patarimas, anot pirmininkės, būtų paprastas: „Bent du kartus per dieną būtina atsiversti rajono savivaldybės tinklalapį, ten galima sužinoti apie paskelbtus projektus. Būna, kad ryte dar nėra, o po pietų – pamatai. Laiko projekto parengimui būna skirta ne itin daug, tad jei jau nusprendei imtis šio darbo, reikia negaišti, iškart sėsti prie kompiuterio ir dirbti“. Ir dar atkreipia dėmesį Dovilė, jog projektas jo parašymu nesibaigia. „Sėkmės atveju projektą reikia įgyvendinti, už jį atsiskaityti ar savivaldybei, ar ministerijai, pateikiant visus reikiamus dokumentus. Laiko tam prireikia, patikėkite, daug. Nematomo darbo be galo daug. Popierizmo sočiai. Reikia dirbti, nieks ant lėkštutės neatneš padėjęs“, – neslepia Dovilė.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: